Gegužės 16 d. Panevėžio rajono Smilgių seniūnijos salėje rašytojai Birutei Jonušaitei už esė ir interviu knygą „Eksperimentas“ („Gimtasis žodis“, 2005) įteikta Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premija. G. Petkevičaitės-Bitės literatūrinio fondo, Panevėžio rajono savivaldybės bei rajono viešosios bibliotekos darbuotojų nuomone, „Eksperimentas“ labiausiai atitiko premijos nuostatas. Prieš 22 metus anuometiniame Smilgių kolūkyje įsteigta premija teikiama už grožinės literatūros ir publicistikos kūrinius, meniškai ir įtaigiai atspindinčius Lietuvos, ypač kaimo, gyvenimą, keliančius moralines, dvasines problemas, aktuliai prabylančius apie humanistines idėjas, kurias savo kūryba ir visuomenine veikla skleidė G. Petkevičaitė-Bitė. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, premija vėl atgaivinta tik 1996 m., tad B. Jonuškaitė – devynioliktoji laureatė.
G. Petkevičaitės-Bitės premija pagerbti rašytojai Romualdas Granauskas, Vanda Juknaitė, Vytautas Girdzijauskas, Rimantas Šavelis, Algimantas Zurba, Vytautas Rašickas, Aleksas Baltrūnas, Birutė Baltrušaitytė, Dalia Urnevičiūtė, Vytautas Sirijos Gira, Vaidotas Daunys, Vytautas Bubnys ir kt.
Premiją B. Jonuškaitei įteikė Panevėžio rajono savivaldybės mero pavaduotojas Vytautas Rapolas Gritėnas, renginio vedėjas – G. Petkevičaitės-Bitės fondo pirmininkas Eduardas Vaičius. Laureatę pasveikino „Gimtojo žodžio“ leidyklos vadovas Algis Paulauskas, jo pavaduotojas Vytautas Stanelis, rašytoja Gintarė Adomaitytė. Kūrybą pristatė, ištraukas iš knygos „Eksperimentas“ perskaitė Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Ligita Kondrotaitė.
G. Petkevičaitė-Bitė gyveno netoli Smilgių esančiame Puziniškio dvare, ten veikia rašytojos memorialinė ekspozicija. Šiuo metu dvaras remontuojamas, šalinama galimos avarijos grėsmė, ateityje ekspozicija turėtų prasiplėsti, pagerės jos lankymo bei muziejininkų darbo sąlygos.
Į klausimus atsako G. Petkevičaitės-Bitės premijos laureatė B. Jonuškaitė.
Dvi prozininkės. Viena, kaip seniau būdavo įprasta vadinti,– publicistė, kita – šių dienų eseistė. Kokią įžvelgiate savo bendrystę, sąsajas su G. Petkevičaite-Bite?
G. Petkevičaitė-Bitė buvo retos stiprybės ir darbštumo žmogus, net ir ligos patale gulėdama nuveikusi daug daugiau už sveikuosius savo amžininkus. Taigi nė iš tolo nei kiekybe, nei kokybe negaliu lygiuotis su savo eseistika prie jos publicistikos. Galbūt aš, kaip ir Bitė, vis dar ieškau atsakymų į daugybę klausimų, analizuoju juos, svarstau, ginčijuosi su savimi ir pasauliu, gal...
Rašytojas ir ši diena. Kiek visuomenė girdi, įsiklauso į kūrėjo žodį?
Ką pasakiau savo knygose ar straipsniuose, kvailai ar protingai pasakiau, neatšauksi, o dabar turbūt atėjo laikas patylėti. Vis dažniau įsitikinu, kad gyvename didelėje tuštybės mugėje, ir norėdamas likti sąžiningas bent prieš save, žmogus turėtų daugiau melstis ar giedoti kaip koks Tėvas Stanislovas šachtose...
Kaip manote, kuo stiprus mūsų dienų kaimas ir kokios negalios taikstosi krimstelėti į jo pavasariškai jautrų organizmą?
Nežinau, kuo stiprus. Lietuvos kaimą jau daug metų matau tik pro automobilio langą. Kokią teisę turėčiau kalbėti apie jo gyvenimą, apie gerus ar blogus pokyčius?
O žmogus man visada yra tarsi koks mažytis paslaptingas kosminis ūkas, ir visai nesvarbu, ar jis gyvena mieste, ar kaime. Svarbiau, kurlink jis keliauja, ar turi „savyje savąją saulę“, nes, anot profesorės Viktorijos Daujotytės, „žmogus yra tai, ko jis siekia; žmogus yra tai, ko jis atsisako“.
