Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





... ar vėjas pasakys

2007-12-03
Pasimatymas prie fontano

„Nemunas“ į pasimatymą prie fontano pakvietė Kauno meno kūrėjų asociacijos pirmininką, rašytoją Petrą Palilionį.

„Nemunas“:

– Kauno meno kūrėjų asociacijos ataskaitinį renginį pavadinote „Mūsų metai: galios ir negalios, sėkmės ir nesėkmės, viltys ir lūkesčiai“. Kokios Jūsų nerimo ir džiaugsmo mintys, pabendravus su miesto menininkais ir garbiais valdžios vyrais?

Kauno meno kūrėjų asociacijos pirmininkas, rašytojas Petras Palilionis:

2007 – ieji mūsų literatūroje galėjo būti Bernardo Brazdžionio metai.

2007 – ieji mūsų dailėje galėjo būti Vytauto Kazimiero Jonyno metai.

2007 – ieji mūsų teatre galėjo būti Juozo Miltinio metai.

Buvo (ir nemažai) įvairaus dydžio, reikšmės bei garso profesinių renginių, kuriuose drąsiau ar atsargiau, pagarbiau ar atsainiau aptarti šių mūsų didžiųjų kūrėjų gyvenimai, vertintas jų kūrybinis palikimas. Tačiau nė vieno iškiliojo šimtasis gimtadienis nebuvo paminėtas aukščiausiu lygiu, iš valstybinių, trumparegę nūdieną pranokstančių tribūnų, pasakant ne kas jie buvo, o kuo jie lieka, kas amžina, ką klojame į tautos ir valstybės pamatus. Ir nesutik, žmogau, su tais, kurie lyg susitarę vienu balsu tvirtina, kad baisus, gal net pražūtingas kultūrinis vištakumas klaidžioja po antrąjį nepriklausomybės dešimtmetį baigiančią Lietuvą... Tiktai – ar vien kultūrinis vištakumas?

Atsakyti pirmiausia sau, o paskui gal ir kitiems, atsakyti paprastai, mąslia lietuviška tyla ar krūtinėse nebetelpančiu žodžiu bandėme Kauno meno kūrėjų asociacijos (KMKA) vakaronėje, siekusioje neužsisklęsti vieno miesto kasdienybėse, nenugrimzti profesinėse neišvengiamybėse. (Tegu vienų viešai, kitų tiktai užkulisiuose, tačiau padiskutuotos pastarosios Lietuvos kultūros aktualijos: Literatūros ir meno archyvo likimas, kontraversiški Guggenheimo užmojai, kompozitoriaus Algimanto Bražinsko nejubiliejinė nuoskauda...) Nėra ko slėpti, ne visų buvo suprastas ir priimtas iš Kauno gatvių pano į KMKA susirinkimo auditoriją rizikingai perkeltas, su dabarties kultūra tapatintas bejėgio kūdikio nebylus maldavimas „Neskriausk manęs“. Apie savo galias ir negalias, sėkmes ir nesėkmes, viltis ir lūkesčius kalbėjo architektai ir dailininkai, fotomenininkai ir kompozitoriai, teatralai ir tautodailininkai, rašytojai, žurnalistai. Turėjom ką pasakyti ir garbingiems svečiams – patyrusiai seimūnei Daliai Teišerskytei, jaunajam Kauno miesto merui Andriui Kupčinskui, dviem vietos „kultūros ministrams“, dviem kultūros skyrių vedėjams: Kauno apskrities – Juozui Palevičiui, Kauno miesto – Sigitui Šliažui. (Daug klausimų – pvz., vien apie „gyvą negyvėlį“, t. y. meno kūrėjo statusą, buvome parengę tikrajam kultūros ministrui... Deja, Jonas Jučas posėdžiavo Briuselyje).

Gal dėl to, kad baigiasi metai, artėja šv. Kalėdos, o ant stalų rudom akelėm suokalbiškai mirkčiojo ne vien kava, neužmiršta padėkoti Kauno valdžiai už gerus darbus, vienaip ar kitaip įtakotus Kauno meno kūrėjų asociacijos: už kultūros projektų rėmimą, stipendijas, premijas, apdovanojimus. Tik va, garsioji savivaldybės Gerumo plyta vienam kitam sukėlė abejonių. Šviesūs tie meno žmonės, bet ne visi, nors tu ką, supranta, kaip šovė į galvą gerumą, tokį subtilų dvasinį raritetą, imti vertinti.... plytomis... (Tiesa, kitokiomis, ne šamotinėmis, palyginti ne taip seniai naktimis akligatviuose „pardavinėtomis“ mirtinai įbaugintiems kauniečiams, bet vis dėlto plytomis...)

Kultūros žmonių rūpesčiai tikėjosi konkrečių adresatų: kas ir kada pagaliau pastatys naujuosius Kauno sporto rūmus? Reanimuos architektūriškai merdėjančią Laisvės alėją? Sutvarkys Petro Babicko kapavietę? Ar susilauks tarsi iš nuskurdinto Metropolito besišaipantis skardinis Dolskis kur nors ne mažiau materialaus savo kolegos Šabaniausko? Kaip gali kultūringas žmogus apsieiti be „Nemuno“ savaitraščio? Kas pagaliau inventorizuos kultūros bitelių triūsą – Kauno menininkų darbus, per šimtmečius sietus su Kauno vardu? Tokių darbų (ir nemažai) turi visi miesto meno kūrėjai. Keičiasi laikas, kartos, politikai. Kaunas pradeda ruoštis savo savivaldos 600 metų jubiliejui. Kiek tūkstančių litų suliepsnos momentiniais fejerverkais Neries ir Nemuno padangėje? Ir kiek taps knygomis, paveikslais, muzikos opusais, spektakliais? Meras, kiti svečiai buvo dėmesingi, kantrūs, geranoriški. Ką galėjo – atsakė, ko ne – kaip toj dainelėj – „vėjas pasakys“...

Pavakarojom. Pabendravom. Išsiskirstėm. Iki naujo renginio – KMKA premijų teikimo. Po Naujųjų, tikriausiai Rotušėje, jau penktąjį kartą keliom tūkstantinėm pagerbsim iškiliausius Kauno kūrėjus. Jų, vertų laureato vardų, aišku, bus kur kas daugiau, negu iš Kultūros ministerijos, Kauno savivaldybės, iš vieno kito geradario išprašomų pinigėlių. Bet tikrai bus.


 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą