Rašyk
Eilės (75821)
Fantastika (2218)
Esė (1521)
Proza (10680)
Vaikams (2570)
Slam (50)
English (1166)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Vytautas V.Landsbergis. Kultūros politika ir krizės

2007-10-31
Vytautas V.Landsbergis. Kultūros politika ir krizės

Kuo skiriasi Lietuva nuo gamtos? Gamtoj viskas auga bei vystosi ganėtinai stichiškai. Gal vystytųsi dar gražiau, jei žmogus tos gamtos neterštų ir nenaikintų. Lietuvos valstybėje situacija irgi truputį panaši.

Ar reikia gamtą, jos vystymąsi prižiūrėti, reguliuoti? Nuo vaikystės mums būdavo skiepijama, kad gamtai privalu padėti. Ją būtina pasaugoti, pagloboti, kadangi jį trapi, pažeidžiama, be to, savotiškai naudinga – teikia gyvybę ir grožį.

Panašus reiškinys būtų ir Lietuvos valstybės kultūra – taip pat trapus organizmas, teikiantis tautai gyvybę ir grožį. Taip pat tarsi galintis vystytis savaime, bet kažkodėl regresuojantis, nunykstantis, kai gėlių niekas neparavi, nepalaisto. Tada užželia natūralios piktžolės.

Paskutinis įvykis, paakinęs darsyk apmąstyti Lietuvos kultūros politiką – Kauno dramos teatro krizė. Kam nors gali patikti režisierius Gintaras Varnas, kam nors gali nepatikti, bet faktas yra tai, kad, jam vadovaujant, Kauno dramos teatras atgijo, sukūrė keletą įsimintinų spektaklių. Dabartinė Kauno dramos teatro krizė – tai ne menininkų ar santykių krizė, tai valstybės kultūros politikos krizė, netgi – krizė kultūros ministro, nesugebančio laiku ir geranoriškai užgesinti gaisrą valstybiniame teatre. Basanavičiaus gatvėje, regis, vyrauja nesuvokimas, jog būtinas taikus ir geranoriškas problemos sprendimas.

Demokratinėje visuomenėje nėra jokių ypatingų kultūros reguliavimo taisyklių ar dėsnių, išskyrus dirvos papurenimą ir sodinukų palaistymą. Ar gali nenudžiūti nepalaistomas teatro medis? Ar gali mažos valstybės menui būti taikomi vien komerciniai rinkos dėsniai – „neturit pinigų apšvietėjams, nerodykit spektaklių“?.. 
Tad ar reikia (ar būtina?) kaip nors daryti įtaką kultūros gyvenimui, jį reguliuoti, jam padėti? Ar reikalinga kultūros politika? Ar yra toks reiškinys Lietuvoje iš viso? Nė vienas žmogus, prieš metus atsakinėjęs į Baltosios anketos klausimą: „Ar Jus tenkina Lietuvos valstybės kultūros politika?“, nebuvo optimistiškai nusiteikęs.

Juozas Aputis: Gal negražu, bet kad nedaug ką apie tą kultūros politiką žinau. Aš tik matau, kokia kultūra Lietuvoj veržiasi ir jau įsiveržė į dienos (ir nakties!) šviesą. Esu ne vienam sakęs, taip pat ir Amerikos lietuviui – kaubojiška! Jei kokie šokiai (net mažučiai vaikai mokykloje taip mokomi), tai tempas ir ritmas tiesiog siaubingas, atitinkantis filmuose kūlvirsčiais vienas per kitą arba nuo baisiausių skardžių lekiančias mašinas ar plėšikų bei policininkų kūnus. Dėkui Holivudui. Jei jau į kokią Euroviziją nusitaikėme - tai vėl taip „taikomės“, kad net koktu. Bet juk tokio meno tai Eurovizijai ir tereikia! Tad ką daryti? Protingai žiūrint – spjauti ir nemėtyti banalybėms pinigų. Seniai pats sau juokiausi, kad atėjo laikas Eurovizijoje pasirodyti tiems, kurie sukurs kokį nors kankaną - kokį nors „Eik tu na... Eurovizija“... Mikutavičiaus bičai gerai ir padarė, drąsiai pareikšdami viešai, ką neviešai pareiškia daugelis...

Tas čia šiaip sau. Man gražus yra, bijau pasakyti, didžiosios kultūros vaizdas: orkestrai, teatrai, pagaliau – festivaliai (liaudies muzikos ansamblių), parodos (gaila, kad Šiuolaikinio meno centras taip dažnai toks tuščiaviduris), ganėtinai gausiai remiama knygų leidyba, kitokie kūrybiniai projektai.

Nesmagu dėl dailininkų, nes jų kūrybos valstybė įsigyja mažai, o gal ir visai kokiais metais neįsigyja. Kas nors dėl to, ką pasakysiu, užsigaus, bet pernelyg esame pamėgę pompastiškus, grandiozinius renginius. Jau net mokyklose silpsta kameriniai, jaukūs rašytojų susitikimai su moksleiviais.

Nelabai daug ką apie kultūros politiką girdėjęs, bet žinodamas, kad kultūrai vis dėlto skiriama nemažai pinigų, manyčiau, jog šioje srityje labiausiai reikėtų nepaisyti rinkos dėsnių, valstybės pinigus turėtų skirstyti sąžiningų, išmanančių žmonių komisijos, kurios imtųsi atsakomybės kuo labiau remti kultūrą, ne paklūstančią kokiems nors standartams ir dėl to greitai investicijas sugrąžinantiems, o tą, kuri bylotų savastį, savitumą – investicijos į ją atsipirktų ne taip greitai, užtat ambicingai.

Vytautas Bubnys: Norėčiau paklausti, ar mes iš viso turime kiek aiškesnę kultūros politiką, jos nevienadienes gaires? Daug metų įvairios mūsų vyriausybės tikino: sustiprės ekonomika, atsigręšime į kultūrą. Deja, iki šiol esame priversti laukti. Be abejo, gerų poslinkių yra, tačiau pagrindinis dėmesys sutelktas pramogoms, jų projektams, išoriniam blizgesiui, masinei kultūrai. Tam lėšų tikrai negailima. Tačiau man, rašytojui, labai skaudu, kai bibliotekos skundžiasi, kad trūksta lėšų įsigyti naujų knygų, o kai pasižiūri į fondus, pastebi, jog didžioji dalis įsigytų naujųjų knygų neturi jokios meninės vertės. Atseit tokių knygų pageidauja, jas skaito. Bibliotekas užplūsta prastas skaitalas. Bėda, kad vis labiau prarandame išprususį skaitytoją, jo neugdome. Bet kaip jį išsiugdyti, jei dar mokykloje moksleiviai įpratinami neperskaityti mūsų literatūros klasikų knygų nuo pradžios ligi galo, jeigu tenkinamasi ištraukėlėmis, jeigu leidžiamos knygų santraukos. Nepasiduodantys rinkos diktatui dūsta kūrėjai. Taip visoje Europoje? Toli gražu ne taip. Ir leidybos darbas ne taip tvarkomas, ir honorarai ne tokie vargani arba nuliniai, ir parama teikiama ne tik draugų grupelėms.

Leonidas Donskis: Ne, netenkina. Ji visiškai atplėšta nuo moderniųjų laisvų kūrybinių industrijų ir orientuota perdėm į privilegijuotų kultūros ir meno žmonių klanus. Absurdo viršūne laikau brangių ir kone sibaritiškų kultūros renginių bei festivalių organizavimą šalyje, kurioje mažų miestelių ir provincijos bibliotekos nepajėgia įsigyti garsiausių rašytojų knygų. Mūsų kultūrą būtina decentralizuoti ir kaip galima daugiau plenerų, literatūros seminarų ir muzikos festivalių bei kūrybinių forumų rengti mažuose miesteliuose. Mūsų kultūra turi atkovoti ir laimėti šalies provinciją, kuri neretai gyvena tarsi kitoje šalyje ir epochoje.
Manęs anaiptol nežavi mūsų TV pasaulis, iki šiol neturintis rimtų edukacinių laidų tiek jaunimui, tiek suaugusiai auditorijai. Kas keistina? Žmonės. Mažiau politinio pasitikėjimo veikėjų ir konjunktūrininkų, o daugiau asmenybių, neįsikabinusių į savo postą, pasiryžusių ką nors drąsaus nuveikti ir išeiti – arba, dar tiksliau pasakius, grįžti į kūrybos sferą. Mažiau valdininkijos ir daugiau pilietiškai mąstančių žmonių.

Vanda Juknaitė: Čia kaip su tais medikų juokais: nepaisant gydymo, ligonis pasveiko. Nepaisant kultūros politikos, mes vis dėlto turime gyvybingą kultūrinį gyvenimą. Liūdna, žinoma, kad per visus 15 valstybės tapsmo metų taip ir nepamatėme atsakingame kultūros politikos poste asmeniškai kultūra suinteresuoto žmogaus. Su tuo siečiau visas priežastis ir pasekmes. Ir Jono Meko žodžius: Lietuva Amerikai mane atidavė veltui.

Justinas Marcinkevičius: Pasigesčiau stipresnio klasikinės kultūros sparno. Jis turėtų būti girdimas, matomas, skaitomas. Gaila, kad užgesinti žiburiai – kultūros namai, bibliotekos, mokyklos ir mokyklėlės kaimuose, miesteliuose. Išgyvename masinės kultūros agresiją ir kone visuotinį pataikavimą jai. Nežinau, ar dar galima ką nors pakeisti kultūros politikoje, tačiau bent jau kompasą pareguliuoti reikia – jis dažnokai rodo ne tas vertybes.

Marytė Kontrimaitė: Ar jūs rimtai tikite, kad yra toks daiktas – Lietuvos kultūros politika? Surašomi deklaratyvūs planai, o kultūros gyvenimas vyksta tiek, kiek veiklūs žmonės geba išplėšti paramos iš valstybės, įvairių fondų, rėmėjų ar ES programų.

Ar daug dar esama tokių kultūros sričių, kurios arčiausiai žmonių? Nežinau, kiek išliko kultūros centrų periferijoje, kiek paramos gauna saviveiklos entuziastai. Truputį daugiau žinau apie bibliotekų padėtį, ir ji nedžiugina. Algos menkos, lėšų literatūrai ir periodikai įsigyti skiriama nedaug, o ir tos neretai naudojamos gana savotiškai. Dažnoje provincijos bibliotekoje atrasi krūvą pigaus skaitalo, o kultūros leidiniams pinigų nelieka. Savivaldybės dažnai pristinga lėšų vietos muziejui paremontuoti, ypač jei reikia spręsti dilemą: skirti pinigų muziejui ar naujausios markės mero automobiliui.

Nesakau, kad nieko gero nesukuriama, bet kiek daug tuščio barškėjimo, blizgesio, vienadienių renginių ir kiek nedaug kultūros, veikiančios žmonių gyvenimą, kuri gali sukrėsti tiesa, nušviesti viltimi ir grožiu.

„Postpostmoderno“ antikultūra ir menas bei literatūra, siekiantys vien efekto bet kokiom priemonėm, „bjaurasties grožio“ propagavimas tikrai nepadeda žmonėms gyventi. Kultūra neretai painiojama su primityvia pramoga, svarbiausias dėmesys skiriamas ne sąžiningiems kūrėjams, o įžūliems išsišokėliams, kurių nuopelnas – „tabu laužymas“, o siekis - šokiruoti...

Esu įsitikinusi, (sakykit „senamadiška idealistė“, man ta etiketė nebaisi), kad kultūra ir menas turi padėti žmonėms, o ne griauti idealus, skiepyti agresiją ar hedonizmą. Reikėtų mažiau stengtis pasireikšti pasaulio ar ES kultūroje, o remti daugybę kultūrai vis dar sąžiningai dirbančių žmonių. Ir nebijoti būti savimi – lietuviais. Tik tuo galime būti įdomūs kitiems.

O svarbi kultūros politikos sritis – kultūros vertybių, ypač nekilnojamųjų, apsauga? Ką matome, apsidairę aplink save? Aš daugiausia dairausi Vilniaus senamiestyje, kur gyvenu. Kiek atsirado kičo – kad ir tos auksuotos kolonos prie Rotušės aikštės. Arba tas Gedimino prospekte išdygęs, paveldosaugos reikalavimams prieštaraujantis viešbutis, - ir nieko. Jeigu tie puikūs daugiaaukščiai stūksotų tolėliau, būtų gerai, bet dabar jie stelbia gražiuosius senamiesčio bokštus ir gyvą, nepakartojamą stogų reljefą. Bjaurus geležinis, kniedėmis apkibęs tiltas, pakrikštytas karaliaus Mindaugo vardu, visai nedera prie jaukaus senamiesčio.

Modernų rajoną aplink savivaldybę poetė Onė Baliukonė pavadino „Mordoru“ - manau, labai panašu, ypač naktį („Žiedų valdovo“ skaitytojai ir mačiusieji filmą žino). Ir nieko keista, kad griūva seni namai, kai po jų netvirtais pamatais pasikasa naujosios statybos. Viską lemia pinigai. Gražios deklaracijos paveldo apsaugos neužtikrins, kol neatsiras veiksmingų pilietinių iniciatyvų, rimtos kontrolės ir nebus baudžiami pažeidėjai.

Leonarda Jekentaitė: Manęs netenkina kultūros politika, nes jos nematyti. Nėra kultūrinės veiklos filosofijos, kultūringo žmogaus ugdymo strategijos ir taktikos.
Kultūros ministerija panaši į eilinę kontorėlę, kurios tarnautoja dalija mažus pinigėlius, visko bijo, darbuotojai užguiti, pripratę prie nuolatinės ministrų kaitos, o ministru, kaip pamatėme, gali būti bet kas. Vienintelis tikras kultūros ir švietimo ministras buvo Darius Kuolys, gerai suprantantis, ką daro ir kodėl.

Marcelijus Martinaitis: Neretai manoma, kad tą valstybės kultūros politiką turi daryti kažkas kitas, tik ne aš, ne mes. Kai kalbama apie valstybę, jos politiką, kažkodėl mintyse turima vien tik valdžia. Maždaug kaip anais laikais: kur žiūri partija, Vyriausybė, o dabar dar ir Seimas. Kultūra yra savaveiksmis reiškinys, ją darome mes visi. Valstybė, tiksliau valdžia, reikalinga tam, kad mus atpalaiduotų tokiam veikimui, užtikrintų tam tinkamas sąlygas, tačiau nesikištų į savaveiksmius procesus, nesiimtų cenzoriaus vaidmens. Nenoriu, kad koks nors diletantas valdininkas, seimūnas ar vien savos partijos patriotas imtų „reguliuoti“ literatūrą, TV laidą, spektaklius.

Geriausia valstybės politika kultūroje, kai joje nėra jokios politikos, kai valstybė sudaro tam palankias sąlygas ir kai visuomenė, įvairios bendruomenės pačios reguliuoja savo veiksmus.

Lietuvoje daugmaž taip ir yra arba bent jau einama tuo keliu. Tik reikia klausti, ar gerai ir tinkamai veikia įvairūs visuomeniniai dariniai: tarybos, valdybos, komisijos, komitetai, fondai? Į šiuos darinius persikelia kultūros finansavimo, jos savireguliavimo, kūrybos skatinimo veiksniai.

Dar vienas klausimas: koks yra tų darinių kultūrinis lygis, demokratijos, kūrybos, meno prestižo ir prioritetų suvokimas? Kiek čia yra tikro supratimo ir kiek savanaudiškumo, neišmanymo, savos „chebros“ rėmimo?

Kultūros, bent išorinės, dabar Lietuvoje yra gana daug, pradedant rimtais prestižiniais renginiais ir baigiant primityviausiu kiču. Tam pinigų pagal mūsų dabartines finansines išgales išleidžiama daug, atrodo, nereikėtų dėl to skųstis – net rašytojams, knygų leidėjams. Knygynų lentynos lūžta nuo neišpirktų knygų, jas leidžia, kas nori ir kaip nori. Štai poezijos rinkinių per savaitę įvairiose leidyklose ir leidyklėlėse išleidžiama 5, 7, kartais 10 knygų, kiek sovietmečiu pasirodydavo per visus metus. Pinigų leidybai iš visur galima susigraibyti. Knygų yra, tik ar yra lietuvių literatūra, koks jos visuomeninis prestižas? Bet čia jau kitas klausimas. Taip reikėtų klausti ir apie daugybę renginių: kam metami pinigai, ar tikslingai, ar ten, kur tikrai reikia?

Be galo daug biudžeto, savivaldybių bei rėmėjų pinigų suryja įvairūs masiniai renginiai, kurie dažniausiai naudingi tik komercijai. Festivaliai, jubiliejai, kvailiausios varžybos, eitynės, mugės, tikros ar pramanytos šventės, jas lydintis alus, įvairūs gėrimai, užkandžiai, suvenyrai, tam pritaikyti pirkiniai, pagaliau – nusigėrimai. Visa Lietuva kaip niekad taip smarkiai užšventė, kad net pabaigos nematyti, nes jau labai pailgėjo tos „šventos“ dienos. Todėl ir susikaupti, ir knygelę paskaityti nelieka laiko. Taip akivaizdžiai komercializuojamas mūsų viešas gyvenimas, publiką maitinant pigiausiu, greitai virškinamu masinės kultūros maistu. Kultūros rėmimas yra gerokai iškreiptas, turintieji pinigų ir nežinantieji kur jų dėti iššvaisto naktiniuose klubuose, remdami įvairius šou, seksualinį ar net kriminalinį atspalvį turinčias pramogas ir pan. Dalis mūsų vadinamųjų milijonierių kultūriškai tebėra gana skurdūs, jie dažniausiai ir užsako tą primityvią kičinę kultūrą. Tik aukšto lygio kultūra gali suteikti prasmės turtui, materialiam gyvenimui.

Stasys Noreikis: Mūsų valstybė kol kas silpnai suvokia, kur eina, – tokia ir kultūros politika. Kai užsibrėšime ilgalaikius, didelius tikslus – kultūros politika neabejotinai padės jų siekti.

Gediminas Storpirštis: Aiškios valstybės kultūros politikos nematau. Pastebiu tik pavienių žmonių iniciatyvas. Gana senokai apie tai kalbama, bet, matyt, neradus sprendimų, reikalai nejuda. Norėtųsi palinkėti skandinaviško racionalumo, o ne emocionalumo. Juolab kad tai gyvybiškai svarbus nedidelei valstybei klausimas. Kultūra, tautinė savimonė – vienintelis imunitetas gyvenant tarp didelių kaimynų ar valstybinių susivienijimų.

Jonas Vaiškūnas: Skaudu ištarti, bet būtent politikos, skirtos mūsų krašto kultūrai, nematau. Toks įspūdis, kad politikams vis labiau atrodo, kad kultūra specialiai rūpintis nereikia – pati išgyvens. Taip galima mąstyti ir tokią politiką taikyti tik Dievų tvariniams – gamtai. O kultūra – žmogiškoji kūryba – sunkiai įkuriama ir nelengvai kūrenama Šventoji Ugnis. Tai didelių sąnaudų, pastangų ir pasiaukojimo reikalaujantis sunkus, daug kainuojantis darbas. Joks valdininkas ar politikas niekada viešai neneigs kultūros svarbos. Mokama ministeriškai sureikšminti šią veiklą. O kai reikalai pasisuks lėšų skyrimo link, savaitgaliniams valdininkų dalyvavimams minėjimuose ir šventėse bus surasti tūkstantiniai priedai, o juos linksminantiems ir kultūrines programas kuriantiems kultūros darbininkams, geriausiu atveju – „atprintinti“ garbės raštai. Gal buvo apsikrėsta eurosąjunginės politikos virusu, skleidžiančiu mintį, kad nacionalinė kultūra ES neremiama ir yra pačios šalies narės reikalas. Šią mintį mūsų pačių išrinktas tautos politikas – valdininkas netrunka išversti taip: nacionalinė kultūra ne mūsų, o pačių kultūrininkų reikalas. Žiūrėk, kai kam net ima dingotis, kad rūpinimasis kultūra – tai tokia baisi sovietinė atgyvena! Juk už lango modernus XXI amžiaus kapitalizmas, visiška laisvė ir lygios galimybės pasirūpinti savo veikla. Teko net išgirsti samprotavimų, kad nacionalinė kultūra – nacionalistų problema...

Prieš kelerius metus nuėjau pas buvusį savo „grupioką“, prakutusį verslininką. Prašiau paramos tautinei kultūrai skirtai konferencijai. Sakė, įdomu, apsvarstysime, ne vienas sprendžiu, reikalingas valdybos narių pritarimas. Atėjau vėliau. „Atleisk, bet oficialiai paremti negalime, nes konferencija tautinė, o mūsų įmonė kosmopolitinė, ir nacionaliniai dalykai gali pakenkti mūsų įvaizdžiui...“

Supratau: nacionalinė kultūra baigiasi ten, kur prasideda kapitalas. Tiesa, buvęs „grupiokas“ liko geras žmogus – parėmė kiek galėdamas asmeniškai. Tai ir liudija, kad nacionalinė kultūra yra asmeninis, gal net anoniminis reikalas. Kuo čia dėta mūsų valstybės politika? Būtent tuo, kad šalies įmonių vadovai neskatinami galvoti kitaip. Jei negalima pažadinti užmigusio patriotizmo, gal galima jį nupirkti – paveikti ekonominiais svertais?



Vytautas V.Landsbergis
 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą