Apie kultūros dievus ir tekstų kultūrą

Varčiau sekmadienį mūsų laikraštį ir įsipainiojau į sąvokas; viskas prasidėjo, kai prisiminiau vieną Herakleito mintį. Jis yra pasakęs: „Visur pilna dievų.“ Nuo to momento ir aš pradėjau matyti Dievus. Supratau, kiek jų yra visur daug. Turiu omenyje ne vien gražias Lietuvos merginas. Tų dievų pilna ne tik išorėje, bet ir mūsų pačių viduje. Štai vienas tiki muzika, kitas daile, trečias kultūros analitika ir eseistika, dar kiti politika, grožine literatūra, plaukų ilgiu, ekonomika, fizika, aguonomis, diferencialiniu skaičiavimu, kokybėmis ir kiekybėmis, yra garbinančių save, kaip vadovus, mylinčių savo darbą, tikinčių tėvais, vaikais, mylimaisiais, kitokiomis amžinomis vertybėmis ir objektyviais įvertinimais, mona lizomis, „Grynojo proto kritika“, rimta veido išraiška ir tikinčių tiesiog savimi, o ir aš pats tikiu šiais dalykais ir ne vien dėl to, kad nieko kita nebelieka, kaip tik tikėti. Turbūt tikiu dar ir Dievą, kuris mato kitus Dievus ir tų Dievų Dievus... Šioje vietoje ir užbaigsiu tikėjimo objektų – sąvokų sąrašą, nebekonkretinsiu jų, nes tomis pačiomis sąvokomis pajutau, kad taip tikint mano tikėjimas gali ir susvyruoti. Peršasi išvada: jei kuo nors tiki, tai geriau jau tikėk stipriai.

Aš nenoriu pasakyti, kad graikiškoji daugdievystė yra vienintelė įmanoma ir tikra religijos forma. Argi žmogui spręsti apie dieviškus dalykus? Kaip jis galėtų nustatyti, kuris žmogus yra religingas daugiau, o kuris mažiau? Juk tada mažų mažiausiai pačiam reikėtu tapti Dievu. O Dievai, aišku, ne visi, kaip yra žinoma, gyvena Naujojoje Vilnioje ir kur nors arčiau Vilniaus centro.

Žodžiai yra žodžiai, kaip jausmai yra jausmai, o sapnai yra sapnai. Kad žodžiai yra ne vien tik žodžiai, rodo tai, kad žmonių organizmai nevienodai toleruoja žodžius. Tik nelabai aišku, kas tų žodžių kartais nevirškina, – ar tik kūnas? Visos sąvokos, kurias vartoja žmogus, parodo, kuo jis tiki. Žodžiai – tai Dievai, pro kuriuos, kurių atžvilgiu, kurių akivaizdoje mes žvelgiame į pasaulį. Kaip teigė filosofas Algis Mickūnas, sakydami „stalas“, mes stebime daugiau nei vien juslėmis pagaunamą objektą.

Kai kalba kitas žmogus arba, dar geriau, kai skaitau „Kito žmogaus tekstą“, juk jokiais būdais nepersikeliu į kito žmogaus patirtį taip, kad ji man būtų duota visa iš karto ir dar kaip mano patirtis. Ką jau bekalbėti apie patirtį, jeigu net negaliu persikeli į jo/jos sąvokų reikšmes... Kito sąvokas visada matau per savo sąvokas. Netgi jo Dievą matau per savo sąvoką Dievas. Tokiu aspektu pasirodantis solipsizmas yra viena pamatinių sąmonės struktūrų, kurią galima tik ignoruoti, bet ne paneigti teoriškai. Šiuo požiūriu kito suprasti aš negaliu netgi iš principo. Sąvokų patikslinimas (vadinamasis apibrėžimas – kai atnašaujama ir tikslumo Dievui) padėties negelbėja, o kaip tik dar labiau komplikuoja. Juk kiekvieną sąvokos apibrėžimo žodį irgi galima apibrėžti, ir taip iki begalybės. Jau vien teorinė tikimybė, kad taip apibrėžinėjant reikšminiai sąvokų skirtumai tik didės, yra labai didelė, praktiškai ta tikimybė tik didėja, progresuoja. Visi tokie apibrėžimai yra žaidimai, kurių taisykles mes patys ir sukuriame arba, kaip dabar sako neoplatonikai, – atrandame. Pavyzdžiui, galima pateikti tokių sąvokų „apibrėžimų“: mokslas – tai menas, religija ir filosofija; menas – tai mokslas, religija ir filosofija; religija – tai mokslas, menas ir filosofija; filosofija – tai menas, mokslas ir religija. Jei pastebėjote, tuo galimybės toli gražu neišsemtos. Mokslą galima apibrėžti pirmiausia kaip religiją, tik po to kaip filosofiją ir tik galiausiai kaip meną, o jei dar bandysime apibrėžti sąvokos apibrėžimo žodžius... Svarbūs yra ne tik apibrėžimą sudarančių žodžių pobūdis, bet ir jų tvarka, išdėstymas. Kažkam dabar atėjo aukso laikai. Panašiais ir kitokiais išvedžiojimais bei postringavimais galima įtikinti bet ką ir bet kuo.

Kaip dabar reikėtų mąstyti apie vienų sąvokų išverčiamumą į kitas, apie hermeneutiką? Turbūt belieka pritarti Kantui, sakiusiam, kad tiesa yra vadinama tai, ką tvirtina minia. Tai ne tik turgaus, stadiono ar darželio auklėtojų bendruomenė. Tokia minia tai juk ir žodynai, enciklopedijos, – ir kaip būtų galima netikėti tuo, ką sako žinantis, ekspertas, išminčius? Problemų tik daugėja. Demokratija, jau pagal apibrėžimą yra minios valdžia. Gerai tik, kad pripažįstama, jog tų minių yra daug ir, kad jos turi kalbėtis tarpusavyje, kad neužstotų vienos kitoms saulės. Demokratijos teoretikai taip pat pripažįsta, jog demokratija nereiškia laisvės daryti bet ką, tai nėra erdvė savivalei. Tu esi atsakingas už savo veiksmus, o nepridaryti visiškų nesąmonių padeda bent kažkoks kurių nors dalykų supratimas. Yra visiems bendros demokratijos žaidimo taisyklės. Kas jų nesilaiko – iškrinta, o jei nekrinta, tai turi būti išmesti iš žaidimo pirmiausia tie, kas tų nekrintančių nemeta lauk.

Jeigu reikalai su sąvokomis yra tokie, kaip ir sakiau (kaip norėjau, kad būtų), tai, kol mes negalime adekvačiai (pagal tapatybės principą A = A) suprasti kito, mes nieko už kitą negalime ir nuspręsti. O štai Lietuvoj dabar kaip niekad visi nori vienas kitam vadovauti.

Kultūros Dievą, kuris yra priešingas Natūros Dievui, sudaro keturios dalys: religija, mokslas, menas, filosofija. Kaip ir kiekviename organizme, visos jo dalys yra organiškai susijusios. Sutrikus bent vienai iš jų, pavojus, kartais ir mirtinas, iškyla visam organizmui. Kultūra ir natūra yra priešybės, kurios steigiasi viena kitos atžvilgiu. Be vienos negali būti kitos. Tik iš kultūros pozicijų galima pamatyti tai, kas yra kita jos atžvilgiu – būtent Natūrą. Yra daug sąvokų, kurios galėtų būti traktuojamos, kaip apimančios šiuos antipodus; biologai sakytų, kad tai „Gamta“, kiti – „Dievas“, „Pasaulis“, „Kosmosas“ ir kitaip.
Turbūt dauguma lietuvių yra girdėję, kad Lietuvos valstybė dar yra jauna demokratija. Kas yra jaunas, tas kada nors taps brandus, pasens, o galiausiai ir numirs. Mums pasisekė, mūsų demokratija dar jauna ir, atrodo, dabar gyvenantiems lietuviams pasiseks nepamatyti jos mirties.

Jauna mūsų demokratija serga. Serga ir Lietuvos kultūra. Daktarai nemeluoja sakydami, kad ligą reikia pradėti gydyti kuo anksčiau, kitaip ji progresuos ir taps neišgydoma – ligoniui gali net tekti paskutinias savo dienas praleisti vartojant stiprius narkotikus, tai yra nesąmoningai.

Jei pasakyčiau, kad serga Lietuvos kultūrinė spauda, jos finansinis sektorius, manau, nesumeluočiau, o gal atsirastų tokių, kurie pasakytų – Lietuvoje kultūrinės spaudos darbuotojams dabar irgi aukso laikai atėjo, ir kultūrinė spauda dabar yra kaip niekada sveika, viskas gerai? Aišku, kad skundžiasi visi: ekonomistai pasakytų, kad Lietuvoje ekonomika taip pat negaluoja, ji dar tik vystosi; mokslininkai pasakytų, kad mokslas kraujuoja, bet kažkaip sugeba apvaisinti kitų šalių mokslą... Politikai labai dažnai pasigenda politikos kultūros, tik didžiųjų miestų kunigai gali pasidžiaugti gausiai susirinkusiais bažnyčiose. Gal tai ir tiesa. Nežinau. Aš už visus juk negaliu kalbėti. Kalbu už panašius į save, apie tą minią, kurioje, manau, pats esantis. Kai pradedama perdėtai rūpintis savo ar kieno nors kito sveikata, parodoma, kad ta sveikata tiek pat tikima, kiek ir netikima. Nepaisydamas to, manau, jog tie laikai, kai kas nors perdėtai pradės rūpintis kultūrinės spaudos finansine padėtimi, dar greitai neateis.

Kultūros organizmas yra labai sudėtingas, jo dalys taip pat sudarytos iš dalių. Pasitelkus mikroskopą, pavyzdžiui, ligas galima užčiuopti tiesiog pėsčiųjų perėjoje, kai pamatai, jog koks nors vairuotojas žaidžia žaidimą – ar jam pavyks visu greičiu pralėkti pro tave, kol tu dar neatsidūrei mirties taške. Kad visi žmonės yra gydytojai, teisininkai, verslininkai, filosofai, mokytojai, klounai, kvailiai, chamai, menkystos, tušti pasipūtėliai ir taip toliau, nėra jokia paslaptis. Skirtumai tik kiekybiniai – būtent, kiek kas kurioj nors srityje yra pažengęs. Nesu ir aš visų sričių gydytojas, kur jau ten būsi, kad ir patys medicinos profesoriai apsiriboja, pavyzdžiui, tik akių ar plaučių gydymu, o ir tos srities, kurią norėčiau gydyti, gerai neišmanau, esu tik šarlatanas, bet sako, kad ir jiems kartais šis bei tas pavyksta.

Mūsų kultūrinės spaudos finansinė situacija yra apgailėtina. Tai, be abejo, atsiliepia ir tekstų kokybei. Išeitis yra. Laikraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiasis redaktorius Kornelijus Platelis Šiauliuose pasakė: „Kultūrinę spaudą reikia remti.“ Tai, kad verslininkai remia kitokią spaudą, dažnai rodo tik jų trumparegiškumą ir fantazijos stoką, nors dažnas to turbūt tikrai nepripažintų. Ar yra daug tokių žmonių, kuriems kultūra būtų svarbi? Manau, kad jų yra pakankamai, ir dar manau, kad kas nors, remdamas kultūros žmones ir juos remiančius politikus ar/ir verslininkus, savo įtakos sritimi galėtų džiaugtis ir pačioje aukščiausioje valdžioje. Akivaizdu, kad jei pradedi tikėti vienu Dievu, tai mažiau tiki visais kitais; argi kas nori, kad kas nors mažiau tikėtų jų dievais, juk tada ir dėmesio iš kitų gauni mažiau, o ir piniginei tas atsiliepia. Bet juk tai nėra neabejotina tiesa. Tai, kad verslas nedaro verslo iš kultūros, rodo tik užsitęsusį, kūdikišką to paties verslo bejėgiškumą. Verslininkai, kurių mamos buvo geresnės ir leisdavo jiems žaisti, kol kas daugiausiai gyvena Vakaruose. Ten kultūros industrija yra išvystyta ne mažiau negu mūsų alkoholio pramonė. Ten net minia mokoma suprasti, kuo skiriasi daikto kaina nuo vertės. Ir apskritai ten pieno upės plaukia, tiesiog ant medžių auga ar po jais yra prikritusių visokių daiktų, kokių tik tavo širdis gali užsigeisti. Ten nieko nereikia dirbti, o jei ką ir dirbi, tai tik dėl to, kad tau patinka tai daryti, niekas tau nenurodinėja ką ir kaip reikia geriau daryti, nes tu pats už visus kitus viską geriau žinai. Darbas nelabai skiriasi nuo žaidimo; jei pabosta kokiam nors įmonės vadovui skaičiuoti ir skaičiuoti, jis perkelia savo ofisą kitur, pradeda dirbti savo fabrike valytoju, taip atsiranda naujų ir labai įdomių galimybių tirti savo rinką, pažinti savo klientus ir taip toliau. Ak, kada ir pas mus taip bus? Užmiršau pasakyti, kad tokie jų žaidimai yra įmanomi tik todėl, kad daugmaž visi daugmaž laikosi visų jų demokratijos žaidimo taisyklių. Ten viskas ne tik turi vertę, bet yra ir gana teisingai įkainota. Štai jums ir rojus žemėje. Bet grįžkime į Lietuvą. Pavyzdžiui, čia, kaip, aišku, yra dar ir tame pačiame užsienyje, muzikos, kaip ir kitką galima parsisiusti iš interneto, nemokamai. Aišku visada galima save ir kitus guosti patarlėmis, tokiomis, kaip: Geriausi dalykai yra patys pigiausi arba iš viso nieko nekainuoja; Ne piniguose laimė; Geriau turėk šimtą draugų, negu arklių. Bet juk žmogus bent pradžioj ne vien protu gyvas yra... To, ką žmogus gauna žiūrėdamas gerą filmą, valgydamas skanų maistą, skaitydamas nuostabų tekstą, klausydamas nuostabios dainos jis niekad negaus važiuodamas nuostabia mašina, gyvendamas nuostabiame name, turėdamas nuostabius dantis ir taip toliau. Nenoriu pasakyti, kad vieni dalykai yra mažiau ar daugiau nuostabesni už kitus. Noriu pasakyti, kad visi dalykai, kad ir kokie jie skirtingi būtų, yra vienodi vienu požiūriu – visi jie yra nuostabūs. O štai Lietuvoje teigiama, kad gyventi mieste yra nuostabiau negu kaime, kad būti protingu yra nuostabiau negu kvailu, kad raudona spalva yra gražesnė už mėlyną ir taip toliau. Akivaizdu, kad vieni dalykai pas mus, o gal ir ne tik pas mus, yra pervertinti, o kiti yra labai jau neįvertinti, arba įvertinti taip, kad ta vertė yra įgavusi net minuso ženklą. Kaip įmanoma nustatyti, kas kiek yra vertas? Akivaizdu, kad ne šarlatano kompetencijai atsakyti į tokį klausimą. Gal ir neužtenka tik įkainoti daiktus ir saugoti autorių teises, taip pat kaip yra saugomos kompiuterių bei programinės įrangos gamintojų teisės. Gal pati rinka ir negali sureguliuoti arba nustatyti optimalių visų daiktų kainų pagal paklausos ir pasiūlos mechanizmą. Šiaip ar taip, manau, vienas dalykas, bent jau man pačiam, yra akivaizdus ir todėl aiškus. Pirmiausia reikia uždrausti vogti iš kultūros darbuotojų, vogti labai savita ir gudria forma, t.y. neišmokant jiems reikiamo atlygio už darbą, kuris yra ne mažiau sunkus negu kitose srityse dirbančių žmonių – ne mažiau sunkesnis nei daktarų, teisininkų, verslininkų, sukčių ir kitų geros valios žmonių; reikia uždrausti po visų šitų šou dar visaip teisintis, rodant tik postmodernius meno kūrinius, kurie vadinami diagramomis, statistinėmis lentelėmis ir dar gražiau. O meninkų ir kitų kultūros žmonių darbo vaisiais visi taip mielai naudojasi.

Ką jūs „ne kultūros darbuotojai“ veiktumėte be muzikos, kino, literatūros, dailės ir kuo užpildytumėte tuščius tarpus, susidariusius jūsų brangiame laike? Jums juk reikia kultūros, gal net dar daugiau negu tiems, kurie tą kultūrą kuria. Dažnas iš jūsų juk negalėtumėte be kultūros gyventi, tačiau už tai, kas padeda palaikyti jūsų gyvybę, jūs visai nenorite mokėti... Todėl nesistebėkite ir nesipiktinkite, jei kas nors jus vadina parazitais, kurie tik minta, bet nieko neduoda kitiems, tiems kurie tą maitą sukuria. Taip jūs tik pjaunate šaką, ant kurios patys sėdite. Jei padėtis, bent nepradės keistis kultūros darbuotojams norima linkme, jų, dėl jūsų pačių sukurtų „natūralių“ priežasčių vis mažės, kol galiausiai šita fauna ir flora išnyks. Netekę Lietuvoje užauginto, kol kas dar sveiko, genetiškai nemodifikuoto maisto, jums beliks tenkintis tik produkcija iš užsienio. Gerai nors tiek, kad užsieniečiais galima pasitikėti, juk jie nėra tokie sugedę, kaip mūsiškai, kuriuos puikiai pažįstame, nes jie gyvena toje pačioje kultūrinėje erdvėje, kaip ir mes. Gal ir nėra daug žmonių, kurie skaito kultūrinę spaudą, tačiau jų pakankamai, kad, remdami šioje srityje dirbančius žmones, jie galėtų sau gauti apčiuopiamos finansinės naudos ir, turbūt, pačios didžiausios. Ir ne vien pagal principą – ranka ranką plauna. Nežinau, ką dabar ir pasiūlyti verslininkams. Juk jei sakyčiau – praregėkit, turbūt tik įžeisčiau juos ir jie supykę ne tik gali nepadėti, bet dar ir kenkti sumanys. Bet pasaulis tuo ir žavus, kad yra ir blogis, ir gėris. Jei būtų tik geri, kaip tada reikėtų rasti tuos atpirkimo ožius bloguosius, o jei būtų tik blogi, kaip tada blogiečiai galėtų puikuotis vienas prieš kitą, jei ne, kaip tik tuo, kad kuo nors yra geresni už kitus blogiečius?

Valstybės parama kultūrinei spaudai yra nepakankama. Žinoma gerai, kad ji iš viso yra remiama, tik visai nesuprantama, kodėl augant šalies ekonomikai, kultūrinei spaudai skiriamų lėšų tik sumažėjo. Koks dievas ir kokius dievus garbinantis už kitus nusprendė, kiek reikia uždirbti rašytojams? Ar jie yra patys išbandę tokį gyvenimo būdą, kad taip gerai supranta savo tautiečius?

Vilnius nominuotas 2009-ųjų Europos kultūros sostine drauge su Austrijos miestu Lincu. Šią nominaciją laimėjęs miestas metams paskelbiamas Europos kultūros sostine ir įgyja galimybę savo kultūrą skleisti kitų Europos Sąjungos šalių piliečiams. Per 20 programos gyvavimo metų daugiau nei 30 Europos miestų turėjo prestižinį Kultūros sostinės statusą. Mes juk nenustebinsime europiečių Mocarto muzika, skambančia troleibusuose. O kaip galėtume nustebintį juos ir kitias dalykais, jei kultūros darbuotojams sąlygos dirbti dabar yra vienos pačių nepalankiausių?

Dabar yra susidariusi tokia situacija, ir, atrodo, visi tiki, kad žmogus gyvena tik tada, kai turi pinigų, kai vairuoja automobilį, kai juodai aria kokiam nors darbe, kai valgo picą ir taip toliau. Žiūrėdami filmus, nenueikite per reklamas pasidaryti arbatos ir dar papildomai sužinosit, kada žmogus gyvena arba tik kada jis iš tikrųjų gali gyventi. Žmogus negyvena, kai jo kūnas nejuda – taip turbūt galima apibendrinti dabar labai propaguojamą tikėjimo rūšį. Naktį jūs neužmiegate, bet numirštate, o kad per savaitę gyvenate tik septynias dienas, o ne penkias, daug ko neįtikintumėte. O juk yra kaip tik priešingai, būtent, tai, kas dedasi žmogaus viduje, jo sąmonėje ar sieloje, ir yra visos jo veiklos pagrindas, kad ir kaip įžūliai tai skambėtų „veiklos“ žmonėms.

Žmonės skirtingi: vieniems patinka sportas ir kinas, kitiems – žvejyba, tretiems – klubai ir naktiniai barai, kitiems – žiūrėti televizorių, dar kiti lietuviškų cepelinų skonio niekada neiškeistų į palmių pavėsį ir t.t. Net jeigu ir priversite poetą ar rašytoją pardavinėti bulves turguje, jo vidaus jūs niekad nepavergsite. Niekada nepasirodys jo knyga, neišeis jo rinktiniai raštai, tačiau jis visada, pasitaikius progai, pabėgs į savo pasaulį, o jūs šito pabėgimo net nepastebėsite. Gyvenimas mėgsta mokyti žmones, tai turbūt yra geriausias dalykas gyvenime. Žmonės mokytojai yra daug nepatikimesni. Dažnas ne tik nesupranta ko moko kitus, bet ir sąmoningai nenori to suprasti. Ačiū gyvenimui, kad yra tokių mokyklų, kuriose mokslo padėtis yra apgailėtina. Būna, kad jas baigę labai turtingų arba labai išsilavinusių tėvų vaikai nueina tokiais šunkeliais, kad baisu pasidaro ne tik jų tėvams. Ar nebūtų geriau, jei šunkelių iš viso nebūtų, o visos kultūros gatvės būtų puikiai sutvarkytos, išasfaltuotos, kur reikia, nutiesti šaligatviai ir dviračių takai. Tada žmonėms visai būtų nebaisu dėl to, koks žmogus, kurioje srityje dirba. Bet tuštybės dievas yra labai galingas, o ir nereikia jo atsisakyti – tai būtų netgi kenksminga, tiesiog reikia padaryti taip, kad būtų kam tą tuštybės dievą garbinti, kad būtų tų, kas jam meldžiasi, juk tikrai nuoširdi pagarba yra nepalyginamai vertingesnė už gausybę pataikavimų, kurių tik daugėja, plintant tuštybei žmonių širdyse ir nenorui bent pabandyti suprasti kitą.

Žmogus gyvena ir tada, kai prisimena, kai mąsto. Tuo neabejoja ir bankininkas, kaip jis kitaip galėtų prisiminti, kam yra paskolinęs ar kas iš jo yra pasiskolinęs pinigų? Tie žmonės, kurie žino, kad jie gyvena ne tik tada, kai juda jų kūnas, kažkodėl labai nevieningi. Nevieningi rašytojai, mokytojai, mokslininkai, dailininkai, teatralai, muzikai, kritikai, filosofai, režisieriai ir kiti kultūros darbuotojai. Būtent ir dėl to dabar labiau apsimoka eiti dirbti į statybas, negu dirbti pagal specialybe, gavus akademinį laipsnį universitete. Tad nėra ko kaltinti kitų.

Akivaizdu, kad kai kurie dievai Lietuvos kultūroje pernelyg išplėtė savo valdžios sritis, sumažindami gyvybinę erdvę kitiems žmonėms. Reikalas yra toks, kad taip darydamas tas dievas kitų likusių dievų akyse ir ne tik jose tik silpnėja. Lietuvos kultūros erdvė yra ne begalinė ir tik viena, vieni gyvena kitų sąskaita, vieni plečiasi, mažindami kitus. Visų kultūros sričių ribos yra pakankamai apibrėžtos ar bent jau turėtų tokios būti, jos visos gali optimaliausiai funkcionuoti, kai daugmaž atsveria viena kitą, net jeigu jos ir susipriešina viena su kita. Ekonomikai įsiskverbus ir į kultūrą, visiems būtų tik geriau. Atsirastų daugiau normalių darbo vietų ir apskritai būtų normaliau, nes sumažėtų žmones iš proto varančių gyvenimo/darbo sąlygų. Būtų daugiau tokių rašytojų kaip Herkus Kunčius, atlikėjų ir grupių kaip Ambo, Makejevas, Saprophytes, Siela, Fused Marc ar Minedas.

Demokratija – tai ne tik galimybė rinktis, bet ir turėti galimybę savo pasirinkimą realizuoti. Dabar Lietuvoje pilna tik galimybių, o erdvės svajonėms įgyvendinti paliktos labai siauros, o kai kurios erdvės geriausiu atveju egzistuoja tik ant popieriaus, juk negali žmogus ant popieriaus gyventi?

Nemanau, kad vien finansai išgelbės Lietuvos kultūrą ir kultūrinę spaudą. Tačiau, bent jau bus sudarytos palankesnės sąlygos tekstų kultūrai augti. O su laiku ko tik negali atsirasti.

Šiuo straipsniu nieko nesiekiau įžeisti, o tik norėjau paskatinti visus, kas galit, kas nesate abejingi, padėti keisti dabartinę kultūrinės spaudos situaciją ir pirmiausia padėti gydyti jos finansinį sektorių. Tikėkime savo dievais ir vaistais, nes tik jie vieni mums padeda. Vienoje patarlėje sakoma: daug kas skundžiasi savo grožiu, turtu, tikėjimu ir gerumu bet mažai kas protu. Tikėkimės, kad visi besiskundžiantieji ir toliau gyvens laimingai, o kiti tegu pabando keisti savo aplinką, kol ji nepasidarė jiems gyventi netinkama vieta. Dabar vieniems žmonėms yra suteikta galimybė stebinti kitus savo mašinomis, namais prie jūrų marių ežerų. Kada Jūs, sau ir mums suteiksite daugiau galimybių stebinti vieni kitus tekstais ir menu kultūrinėje spaudoje?