Alvydo Šlepiko augalai

Vasario 2 d. Rašytojų klube buvo pristatyta poeto, prozininko, aktoriaus, režisieriaus ir kitų dalykų meistro Alvydo Šlepiko knyga Lietaus dievas. Renginyje dalyvavo rašytojas Herkus Kunčius, literatūros kritikas Laimantas Jonušys, knygą išleidusios LRS leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas. Autoriaus apsakymą skaitė aktorius Andrius Bialobžeskis. Vakarą vedė literatūros kritikė Goda Lučiūnienė.
   
Pasak V. Sventicko, be reikalo nuogąstaujama, kad pasakojimai apie kaimą ir miestelius išnyks. A. Šlepiko proza – puikus tokių pasakojimų gyvavimo įrodymas. Mieste mažai ką žinome vieni apie kitus, o nedidelėje erdvėje žmogus matomas kaip ant delno. Pastaruoju metu atgyja susidomėjimas istorija. Nemažai kalbama apie sutrikusias vertybes, o tokioje terpėje meno žmogui reikia atramų. Viena iš jų – biografiniai dalykai, žmogaus savitumai, todėl tokia populiari tampa fakto literatūra. A. Šlepiko knygoje daug gyvenimo tikrumo, stebina autoriaus atmintis, išsaugojusi nemažai prisiminimų iš vaikystės ir paauglystės. Apsakymuose gausu įvykių, kuriamas siužetas ir charakteriai, kalba gyva ir sodri.
   
Vienas iš realistinio A. Šlepiko pasakojimo bruožų – poetiškumo intarpai. Kai kur tekstas netgi skaidomas eilutėmis, tačiau toks skirstymas natūraliai emociškai motyvuotas, savaime išplaukiantis iš situacijų ir charakterių.
   
H. Kunčius su A. Šlepiko apsakymais ir novelėmis susipažino jau prieš geroką dešimtmetį. Netgi pats autorių yra skatinęs rašyti prozą, nes rašyti poeziją – žymiai lengviau. Kolegos liudijimu, iki aštuoniolikos metų A. Šlepikas išgyveno tai, ką ir turėjo išgyventi, o kiti dvidešimt dveji metai „praslydo“ ir transformavosi tik į poeziją.
   
A. Šlepiko apsakymų erdvė – miestelis, laikas – keistas sovietmetis, telpantis tarp „kultūrnamio“ ir bažnyčios. Daugelyje apsakymų kartojasi mirties leitmotyvas, tačiau veiksmo dramatizmas nepajuntamas. Miestelio personažai yra tarytum augalai, natūraliai augantys ir mirštantys.
   
Ne vienas kalbėtojas pripažino, kad meninė kalba A. Šlepiko poezijoje ir prozoje labai skiriasi. Apsakymuose kuriamas visai kitas meninis modelis. Todėl L. Jonušiui novelių skaitymas nebuvo paprastas, aiškus ir neproblemiškas. Novelės gali pasirodyti labai senamadiškos (matyt, ne veltui G. Lučiūnienei A. Šlepiko tekstai paliko stiprų įspūdį, nes priminė Jono Biliūno apsakymą „Kliudžiau“). A. Šlepiko apsakymų modelis atėjęs iš provincijos gelmių, kaip ir daugelio lietuvių rašytojų (nuo Broniaus Radzevičiaus iki Renatos Šerelytės), todėl šis procesas yra gerai įsidėmėtas ir išreikštas. Didžiausias autoriaus laimėjimas, pasak L. Jonušio – meistriškai sukurti labai skirtingi personažai. Kalbama įvairių veikėjų balsais, kurie visiškai neprimena paties autoriaus – girdime labai senų žmonių, vaiko balsus. Autorius kuria daugiabalsį provincijos paveikslą.
   
Rašytojas ant knygos viršelio dėsto savo požiūrį į literatūrą ir siužeto likimą. Pasak L. Jonušio, autorius gina siužetą nuo „siužetažudystės“. Vis dėlto kartais siužetui visai į naudą būti nušautam, nes jis vis tiek atgyja. O pastaruoju metu, ypač lietuvių romanuose, su siužetu dedasi prasti dalykai. A. Šlepikas sakė, kad kai kurių žmonių kalbėjimai apie siužeto nušovimą jam padarę nelabai kokį  įspūdį. Rašytojo nuomone, bandymas pabėgti nuo siužeto yra vienišų žmonių liga. Lietuviai labai vieniši ir mizantropai, todėl niekada neturėjo epo – mums geriau dainuoti ryto ralio. Matyt, tai patvirtindamas A. Šlepikas nieko neaiškino apie savo novelių genezę, bet perskaitė keletą naujų eilėraščių.