Rašyk
Eilės (69269)
Fantastika (2095)
Esė (1664)
Proza (10076)
Vaikams (2391)
Slam (55)
English (1052)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Aldous Huxley: „Grožinėje literatūroje dera absoliutumas ir santykinumas“

2013-01-17
Aldous Huxley: „Grožinėje literatūroje dera absoliutumas ir santykinumas“

Aldous Huxley (1894–1963) yra tapęs asmenvardžiu, įkūnijančiu ypatingą socialinės satyros rūšį, intelektualų sąmojį ir nepasotinamą smalsumą, nuodugniai tyrinėjantį žmogiškąją prigimtį, suvokimo ribas, bendruomeninių darinių veiksmingumą ir ydingumą.

1960 m. „The Paris Review“ žurnalistams Raymondui Fraseriui ir George Wickesui duotame interviu rašytojas dalijasi mintimis apie savo darbo įpročius, romanisto vietą visuomenėje, išorinių ir vidinių aplinkybių reikšmę kūrybai bei dvasinę aterosklerozę, neretai ištinkančią mus gerokai anksčiau, nei pasireiškia fiziniai šios ligos simptomai.

Gal pirmiausia šiek tiek papasakotumėte apie tai, kaip dirbate?

Dirbu reguliariai. Visada rytais ir šiek tiek prieš pietus. Nesu iš tų, kurie dirba naktimis. Naktį labiau mėgstu skaityti. Paprastai dirbu keturias–penkias valandas per dieną. Rašau tol, kol galiu, kol pajuntu nuovargį. Kartais, kai užstringu, pradedu skaityti – grožinę, psichologinę arba istorinę literatūrą, nelabai svarbu ką – ne tam, kad pasiskolinčiau idėjų arba medžiagos, o tam, kad tiesiog vėl įsivažiuočiau į darbą. Ir man beveik visada pavyksta.

Ar dažnai perrašinėjate?

Paprastai viską perrašau daug kartų. Visos mano mintys yra antrinės. Kiekvieną puslapį taisau daugybę kartų arba perrašau iš naujo.

Ar prieš pradėdamas rašyti romaną škicuojate pavienius skyrius, ar būnate apgalvojęs viso kūrinio struktūrą?

Ne, būnu įnikęs į vieną skyrių ir dirbdamas randu reikiamą kryptį. Pradėdamas labai miglotai žinau, kas vyks vėliau. Turiu tik pamatinę idėją, o detales sukuriu rašydamas. Kartais – tai buvo nutikę ne sykį – nusiteikiu parašyti daug, tačiau pamatau, kad nieko neišeina, ir būnu priverstas viską išmesti. Mėgstu pabaigti vieną skyrių ir tik tada pradėti naują. Tačiau niekada nebūnu visiškai tikras dėl to, kas įvyks kitame skyriuje, kol jo neparašau. Mintys ateina pamažu, o kai jos ateina, turiu sunkiai dirbti, kad paversčiau jas nuosekliu pasakojimu.

Šis procesas malonus ar skausmingas?

Ne, neskausmingas, nors dirbti tenka sunkiai. Rašymas – labai viliojantis, o kartais sekinantis užsiėmimas. Nepaisant to, visada maniau, kad esu labai laimingas, galėdamas pragyventi iš veiklos, kuri man patinka. Nedaugeliui tai pavyksta.

Kokią pamatinę idėją turite pradėdamas rašyti romaną? Tarkime, kaip pradėjote „Puikų naują pasaulį“?

Pradėjau jį kaip H. G. Wellso „Žmonių, panašių į dievus“ parodiją, tačiau palaipsniui tekstas tapo nebepavaldus man ir virto kažkuo, kas visiškai skyrėsi nuo pradinio sumanymo. Kuo giliau domėjausi aprašoma tema, tuo labiau tolau nuo savo pirminio tikslo.

Kai kurie rašytojai – tarkime, Virginia Woolf – liguistai jautriai reaguodavo į kritiką. Ar kada nors buvote stipriai paveiktas savo kritikų?

Ne, jie niekada nebuvo manęs kaip nors paveikę dėl paprastos priežasties – niekada jų neskaičiau. Niekada nesusimąstydavau, kad rašau konkrečiam asmeniui arba publikai. Tiesiog stengdavausi parašyti kuo geresnį tekstą ir jį paleisti. Kritika manęs nedomina todėl, kad ji rūpinasi praeitimi ir tuo, kas jau padaryta. Tuo tarpu man įdomu tai, kas bus toliau. Tarkime, aš niekada dar kartą neskaičiau savo ankstyvųjų romanų. Galbūt per šias dienas reikėtų tą padaryti.

Kaip pradėjote rašyti? Ar prisimenate?

Rašyti pradėjau būdamas septyniolikos – tuo metu buvau beveik aklas ir vargiai galėjau daryti ką nors kita. Romano tekstą surinkau vadovaudamasis lytėjimu; negalėjau jo net perskaityti. Nežinau, kas iš to išėjo; būtų smalsu pamatyti jį dabar, tačiau jis pasimetė. Mano teta, ponia Humphry Ward, buvo savotiška mano literatūrinė krikštamotė. Ilgai kalbėdavomės su ja apie rašymą; ji davė man galybę protingų patarimų. Teta pati buvo labai stipri rašytoja, tiesianti savo siužetus tarsi skalda grįsto kelio atkarpas. Ji turėjo keistą įprotį: kiekvieną kartą, prieš pradėdama naują romaną, perskaitydavo Diderot „Le Neveu de Rameau“. Panašu, kad tai veikė kaip gaiduko paspaudimo arba atpalaidavimo mechanizmas.

Vėliau, karo ir pokario metais, mane su daugybe puikių rašytojų supažindino panelė Ottoline Morrell. Į savo užmiesčio vilą ji sukviesdavo įvairiausių žmonių. Ten sutikau Katherine Mansfield, Siegfriedą Sassooną, Robertą Graves’ą ir visą Blumsberio grupę. Esu be galo dėkingas Rogeriui Fry. Klausytis jo kalbų apie meną – tai prilygo humanitarinio išsilavinimo įgijimui.

Oksforde pradėjau rašyti poeziją. Prieš pradedant rašyti prozą, jau buvo pasirodžiusios kelios mano poezijos knygos. Man labai pasisekė – visada buvau noriai leidžiamas. Po karo, baigęs Oksfordą, privalėjau užsidirbti pragyvenimui. Dirbau „Athenaeum“, tačiau jie mokėjo labai nedaug, nepakankamai, kad galėčiau gyventi toliau. Taigi, laisvu metu rengiau publikacijas „Condé Nast“ leidybos grupei. Dirbau „Vogue“, „Vanity Fair“ ir „House and Garden“. Rašiau apie viską – pradedant gipso lipdiniais, baigiant persiškais kilimais. Ir tai nebuvo viskas. Rašiau kritinius straipsnius apie teatrą „Westminster Gazette“.

Rašiau – ar galėtumėte tuo patikėti? – net apie muziką. Tokio tipo žiniasklaidos priemonę nuoširdžiai rekomenduoju kaip meistrystės kalvę. Ji priverčia tave rašyti apie viską, kas vyksta šioje žemėje, išmoko greitai apdoroti medžiagą ir lavina pastabumą. Laimė, neturėjau tuo užsiimti labai ilgai. 1921 m. išėjus pirmajam romanui „Geltonas Kroumas“, man nebereikėjo taip jaudintis dėl pragyvenimo. Jau buvau vedęs. Apsigyvenome žemyne: iš pradžių – Italijoje, vėliau, fašistams apsunkinus gyvenimą, – Prancūzijoje. Turėjome nedidelį namą už Paryžiaus, kur galėjau netrukdomas rašyti. Kiekvienais metais dalį laiko praleisdavome Londone, tačiau ten visada būdavo per daug veiksmo. Londone negalėdavau atsidėti rašymui.

Ar manote, kad tam tikros profesijos labiau padeda kūrybiniam rašymui negu kitos? Kitaip tariant, ar veikla, kuria užsiimate, arba žmonės, su kuriais bendraujate, veikia Jūsų kūrybą?

Netikiu, kad egzistuoja ideali veikla rašytojui. Jis galėtų kurti beveik visomis aplinkybėmis, net ir visiškoje izoliacijoje. Prisiminkite Balzacą, užsirakinusį slaptame Paryžiaus bute, pasislėpusį nuo kreditorių ir rašantį „La comedie humaine“. Arba Proustą kamščiu iškaltame kambaryje – net jei jame ir lankydavosi daugybė svečių. Manau, geriausia yra tiesiog bendrauti su kuo įvairesniais žmonėmis ir suvokti, kas juos domina. Tai viena iš kliūčių, su kuriomis susiduri sendamas – ilgainiui artimus ryšius nori palaikyti su saujele žmonių.

Kas, Jūsų manymu, skiria rašytoją nuo kitų žmonių?

Pirmiausia jis jaučia poreikį surūšiuoti kažkieno pastebėtus faktus ir suteikti gyvenimui prasmę. Taip pat – meilę žodžiams ir troškimą jais manipuliuoti. Tai ne proto klausimas: kai kurie labai protingi ir originalūs žmonės tiesiog nejaučia meilės kalbai arba nemoka veiksmingai jos naudoti. Verbaliniu lygmeniu jų raiška būna labai skurdi.

Ką apskritai manote apie kūrybingumą?

Taip, kas gi yra kūrybingumas? Kodėl nutinka taip, kad daugeliui vaikų mokslas sunaikina kūrybingumo poreikį? Kodėl tiek daug mergaičių ir berniukų baigia mokyklą atbukusia nuovoka ir ribota mąstysena? Panašu, kad daugumai jaunų žmonių išsivysto dvasinė aterosklerozė – tai nutinka likus keturiasdešimčiai metų iki to, kai pasireiškia fiziniai šios ligos simptomai. Kitas klausimas: kodėl kai kurie žmonės lieka atviri ir lankstūs net ir sulaukę labai garbaus amžiaus, o kiti tampa sustabarėję ir neproduktyvūs, nesulaukę nė penkiasdešimties? Tai biochemijos ir suaugusiųjų švietimo problema.

Kai kurių psichologų tvirtinimu, kūrybingumas yra neurozės forma. Ar sutiktumėte su šiuo teiginiu?

Kategoriškai ne. Netikiu, kad kūrybingumas yra neurozės požymis. Priešingai – sėkmingai kuriantis neurotikas turi įveikti milžinišką kliūtį. Jis kuria nepaisydamas neurozės, o ne dėl jos.

Niekada rimtai nevertinote Freudo, tiesa?

Pagrindinė froidizmo bėda yra ta, kad jo pamatą sudaro tik ligonių tyrinėjimas. Freudas niekada nebendravo su sveiku žmogumi – vien su pacientais ir kitais psichoanalitikais. Be to, froidizmas domisi tik praeitimi. Psichologinės teorijos, kurioms rūpi dabartinė subjekto būklė arba jo ateities galimybės, man atrodo realistiškesnės.

Jūsų romano „Kontrapunktas“ veikėjas sako: „Nesu apsigimęs rašytojas“. Ar tą patį pasakytumėte apie save?

Negalvoju apie save kaip apie apsigimusį rašytoją, ne. Tarkime, susiduriu su milžiniškais sunkumais kurdamas siužetus. Kai kurie žmonės gimsta turėdami nuostabią pasakojimo dovaną; aš jos niekada neturėjau. Pakanka paskaityti Stevensono pasakojimus apie tai, kaip visų istorijų siužetus per sapnus jam padiktavo pasąmonė – jam tereikėjo apdoroti tą medžiagą. Man visada labai sunkiai sekėsi kurti situacijas.

Sukurti personažus Jums būdavo paprasčiau nei išvystyti siužetą?

Taip, tačiau nesu ir pats geriausias personažų kūrėjas; neturiu labai talpios charakterių saugyklos. Man tai nėra lengva. Spėju, kad dažniausiai tai lemia temperamentas. Aš tiesiog neturiu reikiamo temperamento.

Manėme, kad vartodamas junginį „apsigimęs rašytojas“ turėjote galvoje asmenį, kurį domina tik romanų rašymas.

Tai kitas būdas pasakyti tuos pačius dalykus. Apsigimęs rašytojas neturi kitų interesų. Literatūra jam yra viliojamas užsiėmimas, užpildantis jo mintis, pasiglemžiantis jo laiką ir jėgas, o mąstantis kitaip neatsisako kitos, „užklasinės“, veiklos.

Kai prisimenate savo romanus, kuriuo esate labiausiai patenkintas?

Asmeniškai man sėkmingiausias atrodo „Laikas privalo sustoti“. Nežinau, manau, jame geriau nei kituose romanuose sujungiau esė ir grožinės literatūros elementus. Galbūt tai ne argumentas. Tiesiog šis romanas yra mano mėgstamiausias, kadangi jaučiu, jog jis pavyko geriausiai.

Vadinasi, romanisto užduotis yra įtraukti „esė elementus“ į pasakojimą?

Yra daugybė puikių pasakotojų, kurie yra tiesiog pasakotojai – šiaip ar taip manau, kad tai – nuostabi dovana. Man ypatingas pavyzdys yra Dumas: keistas garbaus amžiaus džentelmenas, kuris sėdėjo ir galvojo tik apie tai, kaip per kelis mėnesius parašyti šešis tomus „Grafo Monte Kristo“. Ir „Monte Kristas“ yra velnišai geras! Tačiau tai nėra paskutinis žodis. Manau, kad kai randi pasakojimo būdą, tuo pat metu perteikiantį alegorinę prasmę, – ką randame, tarkime, Dostojevskio arba geriausiuose Tolstojaus kūriniuose, – nutinka kažkas ypatingo. Visada būnu pritrenktas trumpų Tolstojaus pasakojimų, kaip antai – „Ivano Iljičiaus mirtis“. Stulbinamas kūrinys! Arba tokios Dostovejskio apysakos, kaip „Užrašai iš mirusiųjų namų“.

Ar Jūsų kūrybą paveikė persikėlimas iš Didžiosios Britanijos į JAV?

Nežinau, nemanau. Niekada stipriai nejutau, kad vieta, kurioje gyvenu, man būtų labai reikšminga.

Vadinasi, nemanote, kad grožinei literatūrai svarbus socialinis klimatas?

Kas yra „grožinė literatūra? Žmonės taip dažnai kalba apie „grožinę literatūrą“ arba „rašytoją“, tarsi juos būtų galima apibendrinti. Grupę visada sudaro daugybė skirtingų narių, o grožinė literatūra yra rūšis, turinti galybę atmainų. Kai kurie jos atstovai jautė gana aiškią trauką tam tikrai vietai. Neįmanoma, kad Trollope būtų galėjęs rašyti be aplinkos, kurioje rašė. Jis nebūtų galėjęs išvykti į Italiją kaip Byronas arba Shelley. Jam reikėjo britiško viduriniosios klasės gyvenimo. Tačiau pažvelkite į Lawrence’ą. Iš pradžių būtumėte tvirtinę, kad jam būtina likti vidurio Anglijoje, šalia anglies telkinių. Tačiau jis galėjo rašyti bet kur.

Nepaisant to, kad pastaraisiais metais parašėte mažiau romanų, grožinės literatūros meną vertinate taip pat palankiai, kaip ir anksčiau?

O taip. Mano manymu, grožinė – taip pat biografinė ir istorinė – literatūra yra didžiosios formos. Pamatines idėjas kur kas geriau galima išreikšti vaizduojant konkrečius charakterius ir situacijas, o ne kalbant abstrakčiai. Kelios mano knygos, kurias mėgstu labiausiai iš to, ką esu parašęs, yra istorinės ir biografinės: „Pilkasis kardinolas“, „Luduno nelabieji“ ir Maine’o de Birano biografija. Pasakojant apie ypatingus gyvenimus ir įvykius, visose jose diskutuojama apie man svarbias bendras idėjas.

Turiu pasakyti, kad, mano galva, visa filosofija turėtų būti parašyta tokia forma – ji būtų kur kas gilesnė ir labiau pamokoma. Baisiai paprasta rašyti abstrakčiai, skambiems žodžiams nepriskiriant daug reikšmės. Tačiau tą akimirką, kai savo idėjas tenka susieti su konkrečiu kontekstu ir konkrečiomis aplinkybėmis, esi paraginamas eiti toliau ir giliau – net jei kai kuriais atžvilgiais ir susiduri su apribojimais.

Manau, kad grožinė ir, kaip jau sakiau, istorinė ir biografinė literatūra yra nepaprastai svarbi ne tik pati savaime; ji vaizduoja gyvenimą dabar ir gyvenimą praeityje, ji tampa priemone išsakyti bendras filosofines, religines ir socialines idėjas. Dostojevskis yra šešis kartus gilesnis už Kirkegaardą, nes rašė grožinę literatūrą. Kirgekaardo abstraktaus žmogaus negalima nė lyginti su išties giliu literatūriniu personažu, nuolat privalančiu palaikyti šias didžias idėjas konkrečiomis aplinkybėmis. Grožinėje literatūroje dera absoliutumas ir santykinumas, kitaip tariant, ji detaliai išreiškia visuotiškumą. Man regis, tai yra jaudinantis dalykas – ir gyvenime, ir mene.



Pagal „The Paris Review“ parengė Lina Žukauskaitė
 

Rašytojai

Aldous Leonard Huxley
1894 - 1963
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą