Kai poetas Vidmantas Elmiškis paima diktofoną iš „Nemuno“ naujienų skyriaus redaktoriaus Vidmanto Kiaušo, du Vidmantai peštis neketina...

– Bičiuli Vidmantai Elmiški, esame geri pažįstami, tad pasikalbėkime paprastai, atvirai. Tikriausiai pastebėjai, kad artėjantys 2006-ieji tau reikšmingi – prieš ketvirtį amžiaus sausio mėnesį kaip literatas humoristas debiutavai „Kauno tiesos“ (nepriklausomoje Lietuvoje – „Kauno dienos“) dienraštyje. Nemažai vandenų nuplukdė Nemunas, „Nemuno“ žurnalas, pagarsinęs tavo pirmąją publikaciją respublikinėje spaudoje, persikūnijo į vis plačiau žinomą ir skaitytojų laukiamą savaitraštį, ogi tavo kūrybos derlius išliko itin kuklus – pasirodė tik trys plonytėlaitės knygos. Įdomu ar...

– ...ar tai jau viskas? Neįsižeisk, bendravardi, apie skaičių poetiką nieko neišmanau! Net Naujųjų metų nemėgstu. Anokia čia šventė, jeigu kartojasi vis greičiau ir greičiau... Pagarsinsiu ką kitą: už publicistinius rašinius kultūros temomis tau, Vidmantui Kiaušui, įteikta Kultūros ministerijos premija. Sveikinu! Prašyčiau paskolinti diktofoną, paklausinėti norėčiau aš. Kada ir kodėl, būdamas filologas lituanistas, tapai žurnalistu?

– Kalta aplinka... Kai „Lietuvos rytas“ pradėjo leisti savaitraštį (po metų suplonėjusį iki dienraščio) „Laikinoji sostinė“, dirbau „Nemuno“ žurnalo administratoriumi. Pirmuosius „Laikinosios sostinės“ numerius redagavo lietuviškos žurnalistikos klasikas Alvydas Dargis. Besidairydamas po Kauną, ieškodamas daugmaž raštingų autorių, jis man pasiūlė paimti keletą interviu iš miesto šaipokų. Esu prikišęs nagus prie satyros ir humoro laikraščio „Ūpas“ leidybos, tad sumanymas patiko. Taip viskas ir prasidėjo. Šaipokai, gražuolės, kolekcininkai... Esu nuoširdžiai dėkingas labai įdomiai (ir vis rečiau?) rašančiam A. Dargiui, kurio veik paslaptingai keleri metai niekur nesusitinku. Viliuosi, „Nemuną“ jis skaito. Man patinka, kai kas nors pašaukia žurnalistu. Ačiū, Alvydai, už stumtelėjimą į sunkų ir nenuspėjamai įdomų kelią.

– Tai kodėl studijavai lituanistiką?

– Ne tik. Tris semestrus Kauno politechnikos institute bandžiau perprasti elektrotechnikos gudrybes, kol vienas dėstytojas padėjo susivokti, tiesiai šviesiai pasakė: „Pasižiūrėk į save – plačios plaštakos, tvirtos rankos, triniesi čia, kai Lietuvai taip reikia statybininkų...“

– Ir anuomet tvirtas vyras pasirinkai tušinuką?

– Atvirkščiai, tušinukas pasirinko mane. Dar tebesimokydamas Anykščių Jono Biliūno vidurinėje mokykloje, svajojau apie žurnalistiką, bet, ko tik nebūna, prastai išlaikiau lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą žodžiu. Sutrikau, blaškiausi, savojo kelio ieškojau tampydamas popieriaus stovus spaustuvėje, drausdamas žmones ir gyvulėlius, skaitydamas matematikos vadovėlių korektūras (brrrrr...), keliolika metų organizuodamas literatūros vakarus, skrebindamas plunksną „Šeimininkės“ savaitraštyje... Esu šiek tiek matęs ir girdėjęs.

– Pernai tapai Lietuvos žurnalistų sąjungos kūrybinio konkurso „Kultūros versmėse“ laureatu, už kultūrinių įvykių sklaidą ir Kauno menininkų kūrybinius portretus „Nemune“ tau įteiktas metinis LŽS Kauno apskrities valdybos apdovanojimas – „Gintarinis parkeris“. Jau nebesiblaškai? Jautiesi esąs savo vietoje?

– Taip. Niekas garsiai nešūkavo, nedžiūgavo, tačiau sugrįžti į „Nemuną“ man buvo gera. Regis, pritapau. Gaila, pėdinau ilgokai...

Vienas sveikintojas sakė, kad garbi Kultūros ministerijos premija labai įpareigoja. Pritariu, pats suprantu. Kaip kultūros žurnalistui dera, žinojau, kad metų pabaigoje įteikiamos jau tradicinės Kultūros ministerijos premijos, bet kad esu tarp pagerbtųjų – šaunus siurprizas. Tik dešimt metų, kai rašau straipsnelius, prieš trejus metus atšvenčiau pirmąjį garbų jubiliejų, gal pirmam gyvenime svarėlesniam apdovanojimui ir ankstoka...

Norėčiau akcentuoti ką kitą. Įsidėmėtinų renginių, garsių vardų, pašnekinti vertų asmenybių Kaune ir visoje Lietuvoje nestinga. Darbų daug. Garsus Vilniaus miestas, artimas širdžiai Kaunas, negalėčiau nepaminėti gimtojo Anykščių krašto. O trumpiau sakant, savaitraštyje turime rubriką „Provincijos iššūkiai“. Parodykite man miestą ar miestelį, kuriame nėra kūrybingų, ieškančių ir surandančių žmonių. Tereikia įsižiūrėti, įsiklausyti.

Bet, atsiprašau, ne šiandien... Jau girdėti Naujųjų metų žingsniai. Eime, Vidmantai, į kavinukę „Pas našlę“ (oficialus pavadinimas kitas, bet „Nemuno“ draugai žino, apie ką kalbama), pakelsime po taurelę. O ir kolegos nemuniečiai šurmuliuoja kabinetuose, lyg kažko lauktų...

– Eime, Vidmantai!

2005 12 30

„Nemunas“