|
Naujas kūrinys
Vartotojams
Kita
|
Blogas komentaras Rodyti?
2014-04-29 05:53
Apuokai, šita diskusija yra geriausia per visą rašykų istoriją. Ačiū :D
Blogas komentaras Rodyti?
2014-04-15 02:28
Pratęsiu vertimų perlų temą. Scenoje M.Adomėnas ir grupė "Aidai".
Robin James Lane Fox “Pagonys ir krikščionys” lietuviškai arba Hobbit Mantas Adomėnas style Atsiverčiau Robin James Lane Fox, gana garsaus britų istoriko knygą Pagans and Christians : In the Mediterranean world from the second century A.D. to the conversion of Constantine. Į lietuvių kalbą vertė ….. fanfaros!... Mantas Adomėnas! Valio, draugai. Išleido leidykla Aidai, 2006. Redaktorius nenurodytas. Tiražas nenurodytas. Pirmam įspūdžiui apie vertimą susidaryti pakako knygos pavadinimo ir pratarmės. Aukščiau minėtas knygos pavadinimas išverstas taip: Pagonys ir krikščionys Viduržemio pasaulyje nuo antrojo amžiaus iki Konstantino atsivertimo. Aha. Viduržemio pasaulyje. Ne Viduržemio jūros regione. T.y. J.R.R. Tolkieno hobitų pasaulyje. Gal ir teisingai išversta, nes tolimesnės vertėjo fantazijos pavadinimo vertimą visiškai pateisina. Pirmasis pratarmės sakinys: „Dėl šioje knygoje aptarinėjamų dalykų svarbos teisintis nereikia“. Kažkas kažką apkaltino knygoje aptarinėjamų dalykų svarba? Praleisiu keletą nesąmonių. Toliau: „Tie, kurie bando aprėpti du skirtingus mokslo laukus, dažniausiai nepatenkina nė vieno iš jų žinovų, tuo tarpu kiekvienas apibendrintas požiūris į senovės visuomenę šaukiasi išimčių ir provokuoja prieštaravimus“. Aš suprantu, kad angliškai buvo, turbūt, fields of science, t.y. mokslo sritys, tačiau vertėjui tai mokslo pievos. O tie, kurie laksto po dvi mokslo pievas, anot vertėjo, dažniausiai nepatenkina nė vieno. Iš žinovų. Nepatenkina. Na, ne, tai ne. O kaip patenkinti, kai visai greta požiūriai šaukiasi išimčių? O jei jie dar provokuoja prieštaravimus, provokatoriai? Na, suprantu, kad originale turėjo būti maždaug: „apibendinimuose neišvengiamai atsiranda išimtys, jie yra prieštaringi“. Praleidžiu kelias mažesnes nesąmones. Toliau: „Konkrečius liudijimus citavau tiek kaip nuolatinį perspėjimą apie tai, kokiomis atramomis mano remtasi, tiek tam, kad ....“ Vertėjas nuolat perspėdinėja, kad rėmėsi atramomis! Tad jei jis išvirs kur į griovį, vertėjo nekaltinkit, jam, kaip jau pradžioj rašė, teisintis nereikia, kaltos atramos, vertėjas juk perspėjo. „Pastarieji metai buvo sužadinantis laikas šiai knygai rašyti, kadangi nuolat būdavo atrandama reikšmingos medžiagos, susijusios su kiekvieno iš knygos skyrių temomis, ypač tarp šviežiai paskelbtų įrašų ir papirusų, nuolat augančiais šaltiniais – turėjau iš paskutiniųjų stengtis, kad neprarasčiau ryšio su jais.“ Taigi: sužadinantis laikas, švieži papirusai, auganys šaltiniai ir desperatiškos, paskutiniosios vertėjo pastangos neprarasti ryšio su kažkuo. Jais. Kuo? Pastaraisiais metais? Knygos skyriais? Šviežiais žaliais papirusais? Augančiais šaltiniais? Su žaliais žmogeliukais ir kosmosu. „Istorikai šiuose tyrimuose gali palikti ypatingą įnašą“. Palikti. Įnašą, jei kuo nors ką nors norima papildyti, galima įnešti. Palikti galima tik tai, ką paėmei, bet dar neišnešei. Tad vertėjo nuomone istoriko nuopelnas yra neapvogti tyrimų. Kaip sakoma, bravo, maestro. „Jiems ir jų raštams esu skolingas daugelį to, ką nūnai atrodau žinąs“. Labai teisinga frazė. Vertėjas pats sau atrodo kažką žinąs. Nors nežino. Tik atrodo. Ir dar skolingas daugelį to. Nūnai. Vertėjui dar „...teko laimė priklausyti naujajai kartai, kuri šių temų ėmėsi iš kitų kampų:“ Matosi. Išlindo vertėjas iš kampo ir ėmėsi temos. Geriau būtų tuose savo kituose kampuose ir tūnojęs, nei po kelių pastraipų knygos autorių istoriką apšaukęs teisininku „...tebūčiau tapęs tik dar vienu teisininku“. Maskuodamas šį netaktą vertėjas vėliau autorių vadina klasiku: „Nuo tada buvau vienas iš tų klasikų, kuriems Antikos tyrinėjimai...“ Kiek pagal prasmę galiu atsekti, autorius kalba apie istorijos klasikinį laikotarpį – graikų-romėnų laikai, maždaug, „Nuo tada tapau vienu iš tų klasikos laikotarpio tyrinėtojų, kuriam...“. Vėliau vertėjas stengėsi skubiai nuleisti uždangą idant pridengtų savo gėdą – „...kad kai rašiau šią užsklandą tokiai gausybei metų mokymosi iš jo knygų...“ tik jo pastangos, matyt, buvo bergždžios, nes sulig paskutiniui pratarmės sakiniu – „Tai atima iš šios knygos galimybę susilaukti recenzijos...“ skaitytojui paaiškėja, kad knyga niekada nepagimdys recenzijos, nes nuo recenzijaus nepastojo. Ir tai tik keli pavyzdžiai. Ir tik iš pratarmės, vos 2 su puse puslapio. Knygos dar neskaičiau. Ilgą laiką humoristinės knygos etalonu man buvo J.Hašeko Šveikas. Tačiau M.Adomėnas išdidžiai gali pretenduoti į geriausio visų laikų vertėjo-humoristo vardą. Na, atversiu atsitiktinį knygos puslapį, atsitiktinę pastraipą. O joje: „Iš pranašės verždavosi triukšmingi įkvėpimo garsai, o šalia stovintis pranašas juos versdavo eilėmis“. J))))))))))))))) Guliu po stalu. Norėčiau garsiai garsiai palinkėti vertėjui: gerbiamas Mantai Adomėnai! Jei dar kada Jums kils mintis versti knygas, tai padarykite tautai paslaugą – NUSIŠAUKITE. Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-08 17:04
Kartais sakiniai nežinia kur ima vesti kintant kalbai, žodžių prasmei. Visai neseniai skaitinėjau Almio Grybausko iš čekų kalbos verstus "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius pasauliniame kare". Atradau nuolat kartojamą žodį "vyriškumas". Prieš 20 metų net nebūčiau į jį atkreipęs dėmesio, nes visiems privalomai mokantis slavų kalbų žodžiai "narsa" ir "vyriškumas", rusiškai abu мужество, skambėjo kaip sinonimai, tačiau dabar, skaitydamas kad visa kuopa mūšio lauke parodė savo vyriškumą, kapralas tokstaiten parodė vyriškumą ir pan. jau suabejoju ką jie ten rodė, narsą ar pimpalus :)~
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-07 20:07
Kaip čia neprisiminus Nabokovo, ar kai kurių dar iki šiol lyg ir neverčiamų nobelistų, rašytojų ir literatūrologų viename asmeny, savo kalbą šifravusių, žaidusių žaidimus Įmink apie ką aš čia, sakiniuose, kurie kartais atrodo lyg ir aiškūs, įsigilinus net nebeaišku darosi, kokia linkme tie sakiniai nuves.
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-06 11:18
Kai vertimas tragiškas (kaip Apuoko aprašytu atveju) - dar gerai, galima suprasti ir pastebėti lepsusus plika akimi. Dar tokie atvejai pralinksmina.
Tačiau daug liūdnau, kai vertimas būna tiesiog labai vidutiniškas. Jame nėra akivaizdžių klaidų, viskas parašyta sklandžiai ir tvarkingai, bet - nelieka nė lašelio šarmo, esančio originale. Tęsiant vertimų iš rusų kalbos temą, man į akis keliskart papuolė V.Pelevino ir V.Sorokino knygų vertimėliai, kurių tiesiog neįmanoma skaityti dėl to, kokie jie neįdomūs. Žinia, abu autoriai rašo kažką panašaus į postmoderną - prišpyguoja knygas intertekstais, daugiaaukštėm metaforom ir lingvistiniais žaidimais, o va vertimuose visa tai ima ir nubyra. "Opričniko diena" ar "Empire V" atrodo kaip pigūs fantastiniai nuotykių romanai, jei papultų man į rankas jų vertimai ir nieko nebūčiau girdėjęs apie originalus - priskirčiau tam žanrui, kuriuos jie iš tiesų mažų mažiausiai parodijuoja. Pavyzdžiui, bet kokia nenorminė kalba - ar tai būtų "olbanų" (rusiškas "lolspeak'o" atitikmuo), ar senovės slavų - vertime patampa paprastais kaimiškais archaizmais ir žargonizmais. Įdomūs ir supinti rebusai, pažaidimai žodžių reikšmėm ir sąskambiais išverčiami tiesiog netikusiai, o bet kokios gilesnės nuorodos - nepažymėtos citatos ar šiaip kalbėjimas tarp eilučių - pradingsta be pėdsako. Verčiant tokius tekstus tiesiog būtina konsultuotis su lingvistais ir menotyrininkais, bet kadangi leidyklos tam finansų neskiria, statistinis lietuvis paskaito šiuolaikinę rusų literatūrą ir suraukia nosį - "nesuprantu, ką kiti šitam šlamšte mato". Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-06 10:36
Kadangi skaitau vien išverstas knygas, tai galiu pasakyti, kad perliukų mačius, nors dažniausiai viskas būna gramatiškai taisyklinga. Didžiausia verstinių knygų problema ta, kad yra sausai užrašyta, lyg skaityčiau kokį istorijos vadovėlį, pilną tik faktų. Suprantu, kai reikia versti iš neturtingos kalbos į turtingą, kitaip beveik ir neina, nes tada galima nukrypti į lankas.
Esu užtikusi per neapdairumą parašytus kelis žodžius tokiu būdu: "keliav3s", "i6tek4j3s" ir pan. Taip pat esu radusi tokių sakinių, kad teko juos perskaityti penkis sykius, kad suprasčiau jų prasmę. Tačiau nieko aš pernelyg dėl to nekaltinu. Versti knygas yra sunkus darbas, ypač jei turima mažai laiko. Aš kažkodėl esu tolerantiška ties šiuo aspektu. Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-06 09:41
Taip ,jūs teisus Apuoke, esu skaičiusi keletą, ypač vaikams skirtos literatūros ir ypač kai skaitai garsiai. Tada skaitymas virsta dfidžiuliu varginančiu darbu, o ne malonumu. Springsti nuo gremėzdiškai "sukonstruotų" sakinių, stabtelį ties jais, galvodamas, kokia gi šio sakinio prasmė.Tenka ekspromtu pačiai perkurti sakinį kad aš /o ir vaikas/ suprastume apie ką čia.Skaitai ir galvoji, kaip nenusivilti ir nenuvilti kitą skaitymu.Vertėjas pirmiausia turi mokėti tą kalbą iš kurios verčia ir mylėti tą kalbą, į kurią verčia.
O literatūriniai gabumai ugdomi,lavinami kaip muzikiniai, kaip meniniai. Skaitant prastą vertimą ,skaitai prastą kūrinį, net literatūros šedevrą galima paversti atgrasiu, sudarkant jį nevykusiu vertimu Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-06 07:23
Valko dnr siūliau mintį, prie kurios vis noris ir noris grįžti:
...konstruktyvią mintį: naujoko stausą. Bet kuris rašykas (ir tai turi būti aiškiai pasiūloma kiekvienam naujai prisijungusiam) gali trims mėnesiams įsijungti naujoko būseną, kurioje: 1. Jo kūriniai automatiškai vertinami balu aukščiau (t.y. sistema pati prideda vienetą prie bet kurio vertinimo, mažesnio už penkis). Tokiu būdu jie ir nekuolinami. 2. Pikti, kritikuojantys ir besityčiojantys komentarai po jų kūriniais sistemingai trinami, o jų autoriai - įspėjami. 3. Naujokas negali dalyvauti diskusijose ir komentuoti svetimų kūrinių ir dienoraščių. Vienintelė vieta, kur jis gali rašyti komentarus: jo namai (dnr) ir asmeninės žinutės. Savaime aišku, kad naujokai privalo devėti specialų ženklelį prie vardo (prieš dabesėlį ar saulę), tiktų neutralus, neužgaulus, sakykime, kelių eismo ženklas „70“ ar panašus. Jei bet kurio vartotojo, dar neturinčio naujoko statuso, trys iš eilės tą patį mėnesį paskelbti kūriniai įvertinami vien vienetais (arba gauna keturių kritikų/adminų kuolus), tai tuomet tokiam vartotojui automatiškai trims mėnesiui įjungiamas naujoko statusas. Žmogus bus priverstas pasirinkti: ar tausojami jausmai ir ribotos teisės, ar žodžio laisvė ir galimybė susilaukti negailestingos kritikos. Leiskit žmonėms rinktis ir jie greičiau subręs. Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-06 06:58
O aš manau skaitytojas perskaito kaip jam atrodo, jis tikrai nėra priešas. Ne visi turi literatūrinius gabumus. Skaito juk įvairių profesijų žmonės ne tik su aukštuoju išsilavinimu.
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-05 20:43
Yra tiesos Daktaro žodžiuose. Darbas komandinis, vertėjas-redaktorius-teksto rinkėjas-korektorius-maketuotojas. Gerai, jei visi profesionalūs. Beje, pastebėjau, kad leidyklose plinta bloga praktika, kai redaktorius ne tik kad be patirties, bet dar ir nemokantis originalo kalbos (konkrečiu atveju tai ir lietuvių kalbos nemokanti :)), arba leidžiamos iš viso neredaguotos knygos. O vertėjo atsakomybė vis dėlto didžiausia, nuo jo viskas prasideda, jis turi suprasti ką verčia, jausti originalo kalbą ir kalbą, į kurią verčia. Idealiu atveju dar ir mėgti tą literatūrą, kurią verčia, bet čia, aišku, retas atvejis. Terminai - ne pasiteisinimas, negali gerai išversti, tai neversk. Suprantu, aukso veršis valdo, tačiau gal nekabinkime vietoj paveikslų, pvz., euro 500 kupiūros reprodukcijos ir ne tik užrašus ant pinigų skaitykime ;)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-05 16:25
"skaitytojas, žinantis originalo kalbą" - štai taip A Puokas parašė, bent jau aš taip matau.
Didžiausias priešas vis dėlto yra tas, kuris nemoka perskaityti, kas parašyta, ir remdamasis savo iškreiptu supratimu šoka akių draskyti... Čia buvo atsakymas paskutiniajam komentuotojui. O A Puoko iniciatyva yra puiki. Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-05 16:17
Jeigu jums gerb. A Puoke skaitytojas yra priešas, iš viso kam tada užsienyje rašo ir verčia. Jeigu ne skaitytojams. Čia yra baisu. Tai reikia rašyti ir dėti į stalčių.
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-05 16:08
Viskas gana paprasta: pažiūri į leidyklos pavadinimą ir jau daugmaž gali numanyti knygos kokybę. Dėl prastų vertimų dažniausiai kritikos sulaukia vertėjai, tačiau tai teisinga tik iš dalies: prieš kritikuojant vertėtų pasidomėti ar leidykla skyrė redaktorių (jei taip, tai kokios kompetencijos), kiek davė laiko išversti ir pan. Žodžiu, nėra taip, kad vertėjas išvertė - leidykla išleido. Ten bendras darbas, ir vertėjas, tiesą sakant, jame beveik "pieška".
Žodžiu, jei koks "Eridanas" ieško kvailių taupumo sumetimais samdydamas vertėjais ir redaktoriais studenčiokus, tai tiesiog nepirk "Eridano" produkcijos :) Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-05 01:20
Taigi, apie vieną knygą.
Pateko man į rankas, beje, pažįstamo rekomenduota, Dmitrijaus Gluchovskio knyga "Metro 2033". Knyga kaip knyga, lengvai skaitoma fantastika, toks postapokalipsės pasaulis. Bet kalba ne apie originalą. Jau nuo pirmųjų puslapių suvokiau, kad vertėjas Viktoras Žostautas ir redaktorė Inga Miklovytė sukūrė išties didingą ir amžiną paminklą savo absoliučiam debilumui, nepagarbai skaitytojui, pavyzdiniam pasityčiojimui tiek iš lietuvių, tiek iš rusų kalbos, o leidykla "Didlaukiai" 2011 metais šį išsigimėlišką paminklą užritino ant postamento, išleisdama knygą nenustatytu egzempliorių skaičiumi. Kalbėti apie tai, kad nereikėtų versti pažodžiui, kad sakiniuose reikia derinti gimines, linksnius, kad rusų kalboje ir lietuvių kalboje sakinių struktūros yra skirtingos, kad verčiant autoriaus pavardę reikia ją versti, o ne užrašyti anglišką transkripciją ir taip toliau būtų tuščias oro virpinimas. Apibendrinant, jei sakinyje daugiau nei trys žodžiai, tai būtinai bus keturios klaidos. Gūglo vertėjas išrodo profesorium diktu. Tačiau viską atpirko vertimo perlai, iš kurių įsiminiau tik keletą, jų ten žymiai daugiau, bet ir šie kuo puikiausiai atspindi vertimą: Originale atbėgo suplukęs kurjeris (посыльный, весь в мыле), o vertime - taip taip! - muilinas pasiuntinys. Originale pertraukė automato spyną (затвор), o vertime kažkodėl patampė už graižtvo. Originale - ezoterikas-okultistas, o vertime, na žinoma, okulistas. Originale parodė aukštyn iškeltą nykštį (большой палец), atseit, ok, o vertime, jau atspėjote, didįjį pirštą (rusiškai jis средний), t. y. fakais vienas kitą apdėjo. Ir desertui - originale iššoko žiurkė iš tarpuvartės, vertimą cituoju: "Va tokia žiurkė, - bobutė kiek pajėgė skėstelėjo rankomis, - iššoko iš tarpuvietės ir nusitempė vieną keleivį!" Įdomu, kiek dar tokių muilinų vertėjų išlenda iš tarpviečių ir rodo skaitytojams savo didžiuosius viduriniuosius pirštus? |
  |
©
2001-2026 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.
|
Rašyk.lt yra literatūrinė svetainė. Ji skirta visiems, mėgstantiems rašyti, skaityti bei vertinti. Čia rasite rašytojų biografijas, knygų recenzijas, informaciją apie literatūrinius konkursus ir renginius. Kviečiame prisijungti ir kartu tobulėti. Kitoks varniukas | Rašytojai | Paraštės | Knyga | Krepšinis | Lietuva | Lithuania | Литва | Litwa | |