Apie kokius nusikaltimus čia kalbame? Svarbiausia, kad jaustumėmės gerai savo kūrinius rašydami ir kad būtų juos skaitančių. Tada nebus ir nusikaltimų. Bent jau literatūroje.
Na, nusikaltimas yra ne karvės ar svirnai ir narkomanai su degradais, o stereotipai.
Fantastikoje apie vampyrus, arba daugiaserijiniai vien autoriui suvokiami nuotykiai tikriausiai yra tas pat, kas lietuvių literatūroje vis apie kaimą ir vis apie degradus.
Rašykų prozoje toks stereotipas dar yra superseksualūs paaugliai būtinai užsenietiškomis (anglosaksų kilmės) pavardėmis.
Apskritai, toks dėmesys tematikai man kiek keistas, tarsi gerai pasirinkus temą galima jau nebesivarginti dėl kokybės (nuoširdu gi, autentiška). Tarsi rašymo tikslas būtų ne nustebinti ir pradžiuginti skaitytoją, o tik išsilieti, tikintis, kad gal kam ir bus įdomu.
"Tiesą pasakius, ir man šiek tiek keista, kad lietuviai tokiomis temomis vis dar rašo ir rašo, ir rašo, ir rašo. Vos tik sumanoma "pakliedėti", tuojau pat žvalgomasi į silpnųjų, užgožtųjų, nuskriaustųjų tematiką. O kliedėti juk galima ir apie ruošimąsi egzaminui, ligonių pjaustinėjimą skalpeliu arba išsvajotojo diplomo (ne)gavimą (čia tik tarp kitko...)." Citata iš Laukinės Obels komentaro. Na, tiesą sakant, gerai, kai genialūs žmonės žino apie ką kam kliedėti. Tik va kvaiša Neznana suprato apie ką nekliedėti: na, apie kaimą - griežtai ne, apie istoriją - kategoriškai ne, apie nelaimingus, nevykėlius, narkomanus, alkoholikus, kvailius, degradus - ojajai ojajai tik jau ne juos, o apie ką kliedėti? Apie svirnelį ar klėtį, karvę, jei jos nematei - nusikaltimas, nė žodžio. O apie mėnulį, galaktikas, jei jų nečiupinėjai, ar galima? O apie ateitį, jei jos dar nelaižei ir neuodei - galima ar negalima? O gal iš tikrųjų visiems sėsti į kolūkines dirbtuves, kur jau mestos kortos, ką ir kaip daryti ir visiems teigti, kad rašymo ateitis kolūkinė? Nu, tovarišči, kvaiša Neznana pasimetus.
Ne, tikrai ne vien memuarus. Juk reikia ir kažką sukurti. Kiek nuostabių dalykų nenutiko iš tiesų, bet buvo nupaveksluoti literatūroje ir kiek grožio tai įnešė. Savotiškai, tai taip pat memuraras - minties, idėjos, skrodžiančios per galvą.