„Kalbu apie Harpiją. Aš galvoju ne apie šlykščią būtybę iš graikų sakmių, ne apie arfa grojantį moterišką angelą [...]. Man harpijos yra didelės, stiprios moterys, kokios jos buvo nuo pradžių. Nepaklūstančios jokiam patriarchališkai helenistiniam mitui ir tokiai pat krikščioniškai ikonografijai. Tik ji pati. Didelė ir stipri.“
L.J. "Mano pojūčiai nebepagauna, kas vyksta už ir šalia manęs. Visas
pasaulis man atrodo kažkoks bereikšmis, atsitiktinis ir lengvai
pakeičiamas... Žmonės? Aš nepažįstu nė vieno žmogaus. Aš galiu ir
turiu gyventi vienas." [NN]
O. Ž.
to
Ku Bu
29 November 2013 at 14:38 · Nice, France ·
neįtikėtina : "Netgi po Madonos krūtimi suradęs apgamą, temąsto apie jo reikšmę, nebematydamas paties paveikslo". Visiškas apsėdimas, liūdesys.
'Teatras yra kova. Jeigu mes vaidinam dialogą, pirmiausia mes sukuriam iliuziją, kad jūsų nėra. Dabar teatras prarado ketvirtą sieną – mes išeinam ir informuojam jus, maivomės, koketuojam su jumis, – toksai pajacavimas. O iš tikrųjų teatras turi ketvirtąją sieną, kai aš apsimetu, kad jūsų nėra, – taip kaip filmuojant kamera, – pirmoji sąlyga aktoriui: jis turi nematyt kameros, jis turi apsimest, kad jos nėra.'
'Nebent to reikia.'
'Nebent jeigu ten yra kreipinių, kurie yra labai svarbūs. Tuomet kreipiuosi į kamerą kaip į partnerį, žiūrovą-partnerį.'
'Šiuo metu mūsų teatras pradeda jau nebe antrą ar trečią, o greičiausiai ketvirtą gyvenimą „Hamleto“ spektakliu, stipriai besiskiriančiu nuo kitų mūsų spektaklių. Kažkada „Romeo ir Džuljeta“ buvo vieno etapo apibendrinimas. Iš tiesų teatras turi gyventi katės gyvenimą. Prisiminčiau ištartus Kristaus žodžius: jeigu grūdas žemėje nemirs, iš jo neišaugs varpa su daug grūdų. Teatrui reikia mirti, kad jis vėl gimtų.'
miniatiūrinis prie spintos o jau sudžiuvęs ir nukrito ant žemės per daug kartų pajudinus o kitas toks pats dar gyvas ties langu irgi ne kartą judintas bet liko kur buvęs