Cinikas, avantiūristas, menkysta, niekšas, idėjų vagis, žudikas, ištroškęs absoliučios valdžios egocentrikas… Nepaprastas organizatorius, siaubingos fantazijos savininkas, drąsus iki įžūlios beprotybės, turintis genialumo užuomazgų… Žinoma, knyga ne apie hiperboloidą, ji - apie Gariną, centrinę viso pasakojimo figūrą, o hiperboloidas ir jo galimybės - tik priemonė jam atsiskleisti.
Zoja – gyva, skaitytojas mato ir jos žavaus veido grimasas, ir lengvas jos šilko suknios klostes, ir jos virpulį tą kritinę minutę, kai Garinas mirtį nešančiais spinduliais užmuša Gastoną". O filme? Ten kitokia Zoja – išpuikusi, nervinga poniutė, jei kas imanti raudoti ar melstis. Minėtoje scenoje romane ji šaltakraujiškai Garinui atkiša degtukus, kad tasai galėtų įžiebti savo piramides ir perrėžti pusiau jos pačios siųstus žudikus. O filme ji baimingai susigūžusi glaudžiasi prie Garino ir šaukia: "Oi, nereikia! Nereikia!"