|
Naujas kūrinys
Vartotojams
Kita
|
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-24 16:37
Laikrodis rodė pusiaudienį, bet saulė vis dar nesiruošė pakilti virš horizonto. Drebančiose rankose laikiau žibintą, ir bėgdamas link slėptuvės meldžiausi, kad mano nuojauta nepasitvirtintų. Nežmoniškas šaltis ir tamsa gali sudraskyti kiekvieno sielą į skutelius, nepalikdamas nei menkiausios vilties pabusti iš šio košmaro. Net mums, sugebėjusiems sulaukti šios dienos, nepavyktų jam pasipriešinti. Tenorėjau vieno, žūt būt išpirkti savo kaltę, prieš susitaikant su negailestingu likimu.
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-24 12:53
Visiems spaudžiu ranką už dalyvavimą, - koks smagus tai procesas! Jūs visi be galo kūrybingi žmonės!
Dar turite laiko šią paskutinę dieną palikti čia savo kūrybą... Daugiau informacijos suteiksiu artimiausiu laiku. Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-22 19:01
Kas ten žemai? Vistiek kažkas yra,nesvarbu kaip vadina.Nuleidus kojas į bedugnę visokių minčių kyla.Tik ne apie mirtį,nors būtent jos ir kvieteis ne sykį,bet ne dabar,tik ne dabar-kai lipantys medžiai aukštyn tokie žali,o saulė šildo nugarą.Viskas viskas aplinkui nepažįstamai gražu,ko akis niekada nematė.
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-22 11:50
- Tu nesi jų dukra, Rusne, - drebančia ranka teta Adelė perbraukė plaukus, taisydamasi pakrypusį kuodą, išrasojusi kakta išdavė didžiulę įtampą, - manėm, niekada šito nesužinosi... Ji sunkiai atsistojo, priėjo prie lango, tylėdama žvelgė į apsnigtą kiemą. - Jonas neturėjo grįžt. Ir šitaip viską sugriaut... Staiga visa erdvė susitraukė iki manęs vienos. Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-20 00:08
Pakėliau ranką ir murzina marškinių rankove nusivaliau prakaituotą kaktą. Tada sustojau ir, prisidengusi ta pačia ranka, pažvelgiau į saulę. Ši jau pamažu ropštėsi nuo dangaus skliauto viršaus, bet vis rimstantis vėjas pasmerkė mus dar didesnei tvankumai nei vidurdienį. Jutau, kad visi ekspedicijos nariai nusivarę nuo kojų, bet nė vienas nenorėjo sustoti. Peržvelgiau lėtai į prieky pėdinančius žmones ir šūktelėjau, kad visi girdėtų: - Dešimties minučių pertrauka! Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-19 19:22
Nežinau, kas jis man buvo daugiau- ar motinos meilužis, ar mano persekiotojas. Esu tik mergina – per daug silpna, kad nepabandyčiau atkeršyti, per daug stipri, kad nepajėgčiau to padaryti. Už kvailas ašaras, kurios nieko negelbėjo, už baisias naktis ir sapnus, kurie prikelia iš miego garsiai šaukiančią, ir už tą kvaišą, kuri jį įsileido, krito po kojų, kuri pardavė savo dukterį, ir kuri kasdien dabar sriūbauja vakarais, neleisdama ramiai galvoti.
Tikrai žinau, kad nesigailėsiu nieko, o senasis iškrypėlis nieko nebegalės pakeisti. Niekada nelaikiau savęs didele gražuole, bet seilę varvino ne vienas- niekam ir nedraudžiau. Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-18 21:07
Ką pamanytumėt apie moterį, kuri ką tik "įvažiavo" į jūsų automobilio šoną? Tą, kuri ramiai užsivedė savo naujutėlaitį mersą, pavažiavo į aikštelės kraštą, kad galėtų įsibėgėti, ir - BUM! Tiesiai į jūsų senutėlę mazdą. Dar prieš pažyrant stiklams spėjate pamatyti mandagią moters šypseną. Jums skirtą šypseną!!!
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-04 22:31
Hmmm...
Pagaliau vyrai ir moterys pradėjo visiškai suprasti vieni kitus... Ar negalima šiuo sakiniu ir apsiribot?:) Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-04 20:34
Kaip supratau čia pirkėjas, o ne pirkėja :DDD. Vistiek į aukštas vietas nepretenduoju, todėl rašau taip:
Nori sužinoti kaip paaiškinti žmonai, kad kita moteris tau reikalinga dėl sveikatos ir kitaip negalima? Kad bilietas į kašės varžybas iš paskutinių likusių šeimos santaupų yra pati pritingiausia išeitis? Kad alų su draugais geri norėdamas geriau suprasti šiuolaikinį meną? Kad mašinos tiuningas yra dėl to, kad toks naujas valstybės įstatymas? Visa tai ir dar daugiau rasi šioje knygoje "Vyro laimė". Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-03 22:32
Juoda ir raudona buvo mėgiamiausios jos spalvos. „Tamsūs drabužiai leidžia man tapti nepastebimai, bet jei nori pažinti mane... giliau...“, – vylingai nusišypsojo ir siurbtelėjo šiaudeliu ledų kokteilio. Veikiausiai tuomet galvojo, kad taip lengvai pavyks mane suvilioti, juk buvo dar visai jauna mergaitė. Nesusilaikiau ir prunkštelėjau. Žinoma, jaunoji dama įsižeidė ir pakilo nuo stalo, o jai apsisukus į akis krito kraštelis baltų kelnaičių su rausva širdele.
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-01 16:08
O tada lėtai lapkričio lietus pavirs į snaiges.
Išeisiu vieną rytą laukan ir įkvėpsiu sniego, šalčio ir ledo. O tada vėjas atneš man tavo atminimą ir pradėsiu tyliai sau niūniuoti „Ar išsaugosi mano meilę???“ Žinodama, kad tai AŠ esu ta, kuri tą meilę turi išsaugot. O slapta tikėsiuos, kad tau irgi kartais būna lygiai taip pat sunku kaip ir man, ir tau taip pat aštriai skauda kaip ir man, ir kad ir tau kartais taip pat sunku įkvėpti – kaip ir man. Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-01 14:32
Aplinkui nieko nežadanti tyla ir atrodo, kad nėra jau jokios išeities, viskas baigta. Tarsi būčiau katės viduje. Ją pervažiavęs automobilis tolsta, žolėje palikdamas rainą bejėgį kūnelį suknežinta galva. Tik pilvas, dar kurį laiką pilnas gyvybės, liula, banguoja. Šitam juodam, beprasmiškam laike ir įstringu.
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-30 12:30
Gyveno kartą graži mergaitė. Draugai ir kaimynai ją vadino Bekepuraite, o už akių buka besmegene. Mergaitės mama labai mėgo raudoną spalvą ir norėjo nusipirkti raudoną skrybėlę tokią, kokią turėjo vaikystėje, tačiau tam neturėjo pinigų, todėl išvažiavo dirbti į karštąją Ispaniją, skinti raudonų pomidorų, o Bekepuraitei griežtai įsakė: kas antrą dieną aplankyti senelę, nunešti jai du butelius alaus ir cigarečių pakelį. Vieną dieną, kaip mama ir liepė, susiruošė mergaitė eiti pas senelę: į plastikinį maišelį įsidėjo alų bei cigaretes, užrakino namų duris ir pėsčia iškeliavo į kitą miesto galą. Vos tik mergaitė išėjo iš laiptinės, ją pastebėjo Vilkas, sėdintis nebenaujame „Golfe“... Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-29 04:52
Ruukas ne visuomet buvo visas iš karto. Jis atsimena. Nors – ne viską. Seniai buvo. Ruukas buvo gentis, o gal tik šeima.
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-29 00:04
Jis šliūkšteli į kriauklę vos prieš minutę išvirtą kavą ir paskubom atlapoja langą, bandydamas išvaryti lauk grėsmingą aromatą. Velniškai norisi kavos, bet šįryt visgi ne tai yra visų svarbiausia. Galbūt toks rytas niekada nebepasikartos, kaip vienkartinė šventė, aplankanti namus netikėtai ir lygiai taip pat nelauktai pasitraukianti, todėl geriausia viską daryti apgalvotai ir be klaidų. Tačiau viduje auga pasiutiškas susierzinimas. Staiga jis suvokia, kad nepastebėtai jo gyvenimo knygoje jau praversta visa krūva lapų, ir niekada, kad ir kas benutiktų, nebepavyks vėl elgtis kaip įsimylėjusiam devyniolikmečiui.
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-28 21:16
Tiliai girgždėdamos atsiveria durys ir pro jas įsiveržusi skaisti saulės šviesa užlieja niūrią patalpą.
Po kojomis sudejuoja metų metus neliestos lentos. Tuo pat metu kampe kažkas sukrebžda ir mergina, akies krašteliu pagavusi judesį, skubiai pasisuka, pasiruošusi blogiausiam... Tyliai cyptelėjusi maža pilka pelytė prabėga pro šalį. Tylus atodūsis suvirpina slogų orą. Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-28 17:31
Žmogau! Jei atsivertėte šį sąsiuvinį, žinokite: šie tekstai rašyti ne tam, kad juos skaitytų pašalinis žmogus. Tai tik kasdieniniai sąmonės atspindžiai, labiausiai įdomūs pačiam autoriui. Informacija, pasisavinta iš šio Dienoraščio, nesuteiks niekam kitam džiaugsmo. Sąžiningas žmogus turėtų jaustis nepatogiai, be autoriaus leidimo skaitydamas Dienoraštį, kuris atstoja jam maldas.
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-28 17:06
Šaižus garsas, pasigirdęs tolumoje, pasiekė ir mane nuaidėdamas per apleisto fabriko patalpas. Aš visu kūnu jaučiau, kad šis garsas blogiau už viską, kas man buvo nutikę, bet geriau už tai, kas manęs dar laukia. Oda pasišiaušė tarsi akylos katės, kuri turi apginti savo vaikus, kai išgirdau slogius žingsnius mano šiandieninio guolio link. Norėjau bėgti, slėptis, šauktis pagalbos arba tiesiog daryti kažką, bet nesugebėjau, tik sustingau tarsi ledo luitas, kuriam subirėti užtektų vieno švelnaus plaktuko smūgio. Žingsnių nebesigirdėjo, jų savininkas stovėjo priešais mane.
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-27 18:48
Kai tą kartą sėdau į traukinį, aš nežinojau, kad grįsiu jau nebe tokia, kokia palikau šią šalį. Susiraukšlėjusios kaip žemė mano rankos jau nebe kilo taip auštai kaip kadaise. Mano kojos jau nebe priminė šokėjos laikų. Bet mano mintys...jos neseno. Buvau žingeidi ir tebesu tokia pati šėliotoja.
Kai grįžau gimtinėn, pamačiau tik griuvėsių krūvą mano grytelės vietoje. |
  |
©
2001-2025 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.
|
Rašyk.lt yra literatūrinė svetainė. Ji skirta visiems, mėgstantiems rašyti, skaityti bei vertinti. Čia rasite rašytojų biografijas, knygų recenzijas, informaciją apie literatūrinius konkursus ir renginius. Kviečiame prisijungti ir kartu tobulėti. Kitoks varniukas | Rašytojai | Paraštės | Knyga | Krepšinis | Lietuva | Lithuania | Литва | Litwa | |