A puoks banda mun ne paratavot, a paskandint, abu ašen nepasduos jam, nes norėjau pabvaigt savo mintį tiap, būt gery, kad, kas tam propesoriui pamčytų, paprotytų, kad kitų rozu tiap nebkalbėtų, tokiu būdu jam laby parotavotų. Teisingai sakau?
Kū tam prapiesariui padariate, kad aną ratavoti raikia? A kaip ratavojat? Duodat LT kalbąs gramatikū?
×ratavóti, -ója, -ójo (brus. paтaвaць, l. ratować) tr.; M gelbėti: Vienas muša, kitas ratavója Ps. Bėkim ratavóti, sako, žmogus skęsta! Kv. Žmogų, papuolusį bėdon, reikia ratavót Lp. Šoko tėvas ratavóti, su kančiuku vinčiavoti JD710. ^ Ratavók Dieve, kas ans par žmogus Krtn.
×atratavóti tr. Lp išgelbėti: Kad tu mane atratavojai, tai aš tau parodysiu, kur yra skarbas pakavotas LTR(Ant).
×išratavóti tr. išgelbėti: Arklius išratavójo, o pijokas mirė Krtn. Gal jau ir kaulai būt sušutę, kad nebūt išratavóję, kai ežeran inlėkė Trgn.
×paratavóti tr. Žr pagelbėti: Jį možnėjo da paratavót, ale nebuvo kam Slm.
rokúoti, -úoja, -ãvo (plg. brus. paxaвaць, l. rachować)
6. intr. N, Trg, Igl būti kokios nuomonės, manyti: Aš rokúoju, kad tu stropus būsi KII324. Aš nerokavaũ, kad grįšiu namo [iš karo] Strn. Ką tu sau rokúoji?! Jo gryna ranka nepaimsi Alv. Kaip tu rokúoji, ar verta ten eiti? Lž. Aš rokúoju – tas giminė, kas geras žmogus Šln.
Aš tiap mįsliju, kožnas, kurs yr kadų nors gyvens provincijoj abu artimiau nebravs su kokiu iš kaimo, žina, kap išroda tarmės.
Žemaičių man irgi kap kokia zagranična šnekt, bo laby skiriasi nuo bendrinės.
Da aš nor pasakyt tokį dalyką, jei sutinku kokį nors valdininką abu pvz. profesorių, šnekantį tarkėm kupiškėniška šnekta, jis man tam rozu pasiroda laby jau atsiliks, kaži koks iš už užpečpečke, va, tiap ašen rotavoju,
Nu manā gimta tarmė nuo bendrinies kalbos tep stipriai nesiskiria, tode nier tokiā jausmā buktai ūtaryju zagraničnu ūturku. Ale su šeimynu da giminiem savaimi gaunas ūtaryt tarmi, labiau unpraty.
Ė žemaicių tarmė tai prauda, man ana skamba kai zagranična, čiut ne kap latvių. Bais sunku man susabrazuit kų ūtaryja žmones čystai žemaitiškai. Kitosu tarmėsu (dzūkų, suvalkiecių) kap tai lingviau susabrazuit.
Man yra ne tarmė, o gimtoji kalba (žemaičių). O ta kur bendrinė - valdiška. Yra iki šiol toks jausmas, kad kalbu užsienietiškai, tik grįžus į tėviškės namus (kurių jau nebėr) ilsėdavosi liežuvis nuo įtampos.
Kartais vaikus pagąsdinu - nuo šiol kalbėsiu tik žemaitiškai, bet bala nematė, kai mirsiu, dar vienas tarmės specialistas bus palaidotas (čia žiaurėę sosėnervuojau ėr eno bėški įkaltė vyna so degtėnė)
anglizmai ir vokietizmai vidurio Lietuvoj nebūdingi, ale vot risicimų visur abstu, negaliu tvirtint, bet apie Panevėžį, Kupuškį, be jabejo apie Vilnių jo yr sačiai.
P. S. Vietāj "parabola" turi būt "padabot". Mabiliakas autamatiškai taisā anglų kalbon... Škada kų nier mabiliaki taisymā Švincionių - Ignalinās tarmėn :D
Ko tai šita tema ažlūžus. Nu kų, niaugi niekas neažsiymoja tarmėm, neparašā kokiā kūriniā savā gimtu (arbe iš bābucių girdietu) tarmi? Nevieryju, ba cionainās daug gramatnų žmānių, katariem misliu kų rūpi situacija su tarmėm, jų ateitis da išsaugājimas.
Davai pasdalinam kas kų gerā parašiem tarmėm. Būt bais cekava parabola.
Raiscinuke, pritariu Jums. Manau, jog kalbėti ang., vok. ir pan. - silpnumo požymis. Anglizmai ir pan. kalboje negražu.Juk mes negimėm anglais.
Mylista, kalboje, įv. straipsniuose man nepatinka dirbtinas sudėtingų žodžių naudojimas. Tai tiesiog matosi, kai skaitai, kad dirbtina. Kur kas sudėtingiau mintį išreikšti paprastai. Kartais per tuos sudėtingus žodžius nebelieka paties turinio. Manau, tai bereikalingas pasipuikavimas.
Kai žmogus išlieka paprastu netgi būdamas profesoriumi - manau tai menas.
Ir niekada nereikia atsisakyti savasties. Tai stipru.
Šitas dalykas, kurį paminėjote, yra labai gerai žinomas dialektinio kontinumo pavadinimu. Tai yra laipsniškas perėjimas iš vienos kalbos į kitą per tarmes. Kiek skaitinėjau apie šitą dalyką, tai jis yra labai ryškus germanų, slavų, romanų, tiurkų ir kitose kalbose. Pavyzdžiui, Ukrainos vakarinės tarmės turi daug lenkiškų savybių, o rutų ir pietų Ukrainoje kalbama suržyko tarme, kuri yra pereinamoji tarp ukrainiečių ir rusų kalbų. Pietų Švedijoje, Skonės regione kalbama daug daniškų įvatybių turinčia tarme. Vokietijos šiaurės vakarų tarmės turi daug olandiškų ypatybių, ir t. t. Tarp lietuvių ir latvių kalbų, sunku pasakyti, matyt tas reiškinys ryškesnis Žemaitijoje. Visiems žinomi serialo "Miesčionys" herojai Raimundukas, tata ir Steputė yra nuo Rokiškio - šalia Latvijos, bet jų tarmėje latviškų ypatybių kažkaip nesijautė.
Suvalkų tarmė tarimu panašoka į lenkų, kitaip — akcentas yra lenkiškas. Arba lenkai yra truputį suvalkai. Šiaurinė Lietuvos dalis latviuoja. Latviai irgi šiek tiek žemaičiai yra. Taigi.
“Languages disappear for many reasons, but usually it is because the speakers are pressured to assimilate to a more dominant culture. They are made to feel from a very young age that their language is not as good, is not as worthy, is not as modern as other languages that may be spoken”.
Nekvalifikuotas vertimas: "Kalbos išnyksta dėl daugelio priežasčių, bet dažniausiai todėl, kad jomis kalbantieji yra spaudžiami asimiliuotis į dominuojančia kultūrą. Jiems nuo jauno amžiaus yra diegiama, kad jų kalba nėra tiek gera, nėra tiek vertinga, nėra tiek moderni, kaip kitos kalbos, kuriomis jie galėtų kalbėti".
Gmitė rašo: "vos tik pabandoma išreikšti subtilesnę, sudėtingesnę mintį - vartojama norminė kalba".
Be pripažintųjų krašto tarmių, kalbos taip turi amatų tarmes, temines tarmes, atskirų socialinių sluoksnių tarmes ir panašiai, kuriais galima atpažinti iš joms būdingų žodžių, tarties, sakinių sudarymo ir mąstymo būdo.
Pavyzdžiui, yra dabartinė lietuviškų valdiškų įstaigų tarmė (ir jos potarmė, vadinama "raštvedijos kalba"), yra padėvėtų automobilių prekiautojų tarmė, yra senosios kartos išeivijos tarmė.
Ir pačios Gmitės komentaras nėra parašytas bendrine lietuvių kalba. Man atrodo, tą tarmę reikėtų vadinti mandraja literatūros kritikų tarme. Ją lengva atpažinti iš noro paprastas mintis rašyti sudėtingai; iš noro rašyti taip, kad tos tarmės nemokančiam žmogui būtų nesuprantama; ir iš noro keisti lietuviškus žodžius tarptautinės kilmės žodžiais. Pvz. "sociolektas", "opozicinis diskursas" - labai būdingi tarmiškumai.
Jegu teisngaa supratau Gmėts komėntaara, ana mėslėj ka "možėkėškas" tarmės nier tėik tiinkamas pasakytė dėdelę sudietinguom mintiims, kaap anuos pačiuos muokama mondruoji literatūrmenė rokonda.
Ta mintis nėra nauja. Kažkur jau skaičiau labai įmantriai ir taisyklingai parašytus pasvarstymus, kad mužikiškoji, "psiakrew" lietuvių kalba yra visiškai netinkama rašyti poezijai ir grožinei literatūrai.
Na, o apibendrinant dar plačiau, visiems žinoma, kad Alachas supranta tik jo pranašo Mochamedo kalbą. Egiptiečių kalba, kurios pirmieji rašytiniai šaltiniai yra datuojami 3400 metų prieš mūsų erą, buvo galiausiai išnaikinta 17-tame amžiuje.
Šiuo metu pasaulyje yra apie 6900 gyvų kalbų. Skaičiau tokį UNESCO raportą, kuriame spėjama, kad iki 2100-tųjų metų daugiau kaip pusė iš jų išmirs.
Pradedame mirti nuo tarmių. Įdomu, kada ateis pačios lietuvių kalbos eilė.
Kode nemožna tarmėm išraikšt sudėtingų mincių? Dą i kaip možna. Va, pasprabuisiu jun inrodyt:
Kad būtų možna insvaizduot Saulės sistemąs mastus, sumažinam jų 10 milijardų rozų i pasprabujam insvaizduot, kap atrodis planetąs i kąkiu atstumu nuo Saulės anąs skriet.
Saulė tąkiam modely atrodyt kai 14 cm dydžią arbūzas, nuo kataro ažu 6 metrų skriet pusės aguonąs grūdą dydžią Merkurijus, ažu 11 metrų skriet aguonąs grūdą dydžią Venera, ė ažu 15 m panašaus dydžią Žemė. Kiek tąliau, ažu 23 m skriet Marsas, kataro dydys prilygt pusai aguonąs grūdą. Žymiai tąliau, ažu 78 i 140 m skriet lazdyną riešutą dydžią Jupiterys da Saturnas, ažu 290 i 450 m pusąs lazdyną riešutą dydžią Uranas da Neptūnas. Kiek daugiau negu ažu pusės kilometrą (600 m) skriet pusąs aguonąs grūdą dydžią nykštukinie planeta Plutonas. Dar tąliau skriet 3/4 Plutoną dydžią nykštukinie planeta - Sedna.
Na, Gmitė negirdėjo kalbant tarmiškai iš viso, jeigu tik toks supratimas "apie ėdesį ir krušliavą"...gaila, nors svarbiausi kalbos istorijos šaltiniai yra senieji raštai ir šių dienų tarmės. Juk iš tų raštų matome, kaip tam tikru laikotarpiu buvo tariami atskiri kalbos garsai, kokios buvo vartojamos gramatinės formos, kaip buvo sudaromi sakiniai ir koks buvo žodynas. Ir kodėl tada dialektologai tiria tą gyvąją liaudies kalbą t.y.tarmes jos įvairumą ir to įvairumo atsiradimą? Ir kalba dar tarmiškai kaimuose ne tik vyresnio amžiaus žmonės, bet ir jaunimas, vaikai(na taip, jų dabar ten nedaug). Bus gražiau kai jaunimas kalbės angliškai, vokiškai, tik gink dieve, ne tarmiškai, nes gi subtilesnės, sudėtingesnės minties neišreikš:D
Įsivaizduju jus, valkai, sėdint bibliotekoje ir šiek tiek pasimokius tarminės kalbos, šaukiant - bibliotekininke, bibliotekininke, atneškite brač man daugiau tokių knygų
Bet aš manau, kad jūs per daug pasitikite bibliotekomis, per mažai savimi, ir per mažai pažįstate gyvenimą. Jis kalba gražiau, bent už kai kurias knygas.