Versti iš lietuvių į užsienio k. man dar sunkiau nei rašyti ta užsienio kalba tiesiai iš galvos, nes tada nebereikia dviem kalbom mąstyti.
Ai, žodžiu, sėdžiu užstrigusi ir nežinau, kaip reikėtų pajudėti.
Tiesą pasakius, aš savo pirmąjį romaną pirmiausia parašiau svetima kalba - nuo pradžios iki pabaigos (!). Taigi, bandžiau lyg ir pakankamai. Ir tik po to pradėjau pati savo kūrinį versti į savo gimtąją kalbą (juokinga...). Va, tuo metu ne kartą dingtelėjo į galvą, kad svetima kalba kai ką pasakyti man yra paprasčiau nei gimtąja. Ir vis dėlto netrukus supratau, kad kurti galiu tik lietuviškai - tik tada sugula lengvai skaitomas tekstas. Ne, mano tekstai kita kalba anaiptol nebūna nesuprantami, bet jie sunkūs, sunkiai slystantis. Va todėl ir atrodo, kad to slenksčio niekada nepavyks perlipti.
Šiaip, iš esmės, reikia ūpo. Kai verčiu tekstą, tarkime, iš gimtosios į svetimą, kartais nervina, kad nėra atitinkamo žodžio. Ir kartais atvirkščiai - svetimoje kalboje išsireiškimas daug dailesnis, nei gimtojoje.
Įdomu, nes darbai gaunasi dar kiek kitokie kitoje kalboje. Verčia susimąstyti, kaip iš tiesų skamba visi originalai, kurių vertimus mes skaitėme.