Sutinku. Kai dabar iš šalies pažiūriu į savo Savaitės geriausius, nesuprantu, kas man tuomet turėjo nutikti, kad taip prakalbėčiau.. Dabar gimdau negimdžiusi, nieko, nei eilutės nesigauna:)
Tikiu į poeziją, aukščiausią kalbos formą
Ir dar tikiu dalykais, kuriais man patinka tikėti
Tikiu savo nuomone, kaip aukščiausiu įrodymu
Ir savo geru skoniu, kuris sėdi dievo dešinėje
Ir teisia visus, kaip jam patinka
Ir tai yra gėris ir tiesa
(mano nuomone)
O jei manai kitaip, tai esi eretikas,
Ir prašau, atsuk kitą žandą
Nes tuoj gausi į snukį.
Manau , kad poezija gali išreikšti mintis, ji skamba gražiai. Tačiau kaip aukščiausia kalbos forma ji netinka. Ji per daug daugiaprasmė, ir nekonkreti. Žmogus norėdamas pasidalinti informacija ar jausmais nori kad kitas jį suprastų teisingai. O metaforas ir simbolius kiekvienas gali interpretuoti savaip.
Pasak poetės Daivos Čepauskaitės, eilėraščio kalba yra ta, kuria vienintele įmanoma pasakyti tai, ką nori, o visi tolesni aiškinimai veda į aklavietę.
Rusų poetas Josifas Brodskis ją pavadino aukščiausia kalbos forma.
Kita vertus, jei eilėraštis – geras, jo autorius apie savo kūrinį ne viską žino. Aišku, būtų gerai žinoti, ką parašei, bet nebūtina. Įvykęs eilėraštis pačiam poetui visada yra netikėtumas. Jį gali nustebinti tiek pats eilėraštis, tiek kokio literatūros kritiko įžvalga. Poezija vis dėlto – keistas gyvas padaras,
Tai japoniškų penkiaeilių knygą neseniai išleidusio poeto A.Marčėno žodžiai, artimi ir man.
Straipsnis "Poezija galima paversti net ir vieną žodį"
Ramūnas Gerbutavičius („Lietuvos rytas“) 2012-08-27, 22:03.
taip, nes tai ne buitinė, tai ypatingai (meniškai) perteikianti jausmus, emocijas, nuotaikas kalba; tai įdealizuojanti, arba per daug sureikšminanti kalba.
nes jei lyginsime šūdiną (t.y. banalią, išsemtą, plagijuotą, atkartotą, perdirbtą, etc etc) prozą ir šūdiną poeziją (hm, na, tokiu atveju teksto negalima vadinti proza ir poezija, bet tarkim) - finale matysime šūdą ir nei tas nei tas nebus geresnis.
be to, berimes eiles galima perrašyti į prozą, o kai kurią lyrinę prozą pateikti eilių forma :)
o jūs kvaileliai mušatės dėl label'io kas geriau :)
Nelauktai atmintin iškilo tai, kaip apie žanrus kalbėjo senovės graikai. Prozą jie laikė intelektualų literatūra, nes ji dalykiška, konkreti, informatyvi. Epiką - valdovų bei kareivių, nes ši įkvepia, verčia siekti žygdarbių, pergalių. Dramą - kaip lengvai suprantamą ir nesunkiai perprantamą - liaudies, masių, neišmanančios minios. Kam lieka poezja? Che che.
O šiaip, kadangi proza - lyrikos, epikos ir dramos samplaika, aukščiausia kalbos išraiška ir turėtų būti kaip tik ji. Taip išeina, kad kasdienybėje mes naudojamės tobuliausia iš iki šiol atrastų komunikacijos priemonių. Argi ne tiesa? Net jei ji kartais ir paveda, bet juk poezija "palūžtų" dar anksčiau - ji per daug lengvai interpretuojama ir palyginti sunkiai iššifruojama.
Atleiskit, jei pakartojau kažkieno jau išsakytas mintis. Tiesiog tema pasirodė vienu metu kvaila ir įdomi.
Mano nuomone, kalba gali būti vertinama pagal informatyvumą ir vaizdingumą. Jeigu imti šiuos du parametrus, aukščiausia informatyvumo išraiška yra informacinis pranešimas (dėstomi faktai, jokio vaizdingumo). Jeigu žvelgti į vaizdingumą, tada laimi poezija. Mano nuomone, šie du žanrai yra kraštutinumai. Proza yra tarpe tarp šių dviejų kraštutinumų.
Aš tai manau, kad aukščiausia kalbos išraiška ar forma yra tada, kai pasakai tiksliai tą, ką nori pasakyti, ką galvoji, todėl šiaip visai palaikau tokį ir kitokį "kabinėjimąsi prie žodžių". Svarbiausia tiksliai reikšt mintis, perteikt tai, ką galvoji, kad kiti suprastų. Šiuo atveju gerai diskusijai tema per daug "plūduriuojanti", todėl tiek daug nesusipratimų ir ginčų dėl žodžių... Žmonės kaip nori, taip supranta tą "aukščiausią kalbos išraišką"
vargao kam įvaryt save į kampą? „poezija -- tas ir anas“, „proza -- šitas bei kitas“. bullshit. tiesiog kalba yra gebėjimas išreikšti mintis, tai nediskutuotinas faktas. bet kokia lyrika (poezija ir proza, ir visi kiti žanrai) būdas daugiau/mažiau universaliais įvaizdžiais ar dar kitais būdais perteikti kalbą, bei naudojantis ja pačia (kalba) kurti meną. o diskusijos klausimas apie nieką. plg: grafika (tapyba, estampas, etc) aukščiausia dailės forma? krepšinis aukščiausia sporto forma? nu true nesąmonė. ']
ok, tema issemta, taciau bet kuriuo atveju: gerb. varga prisikabinote prie formuluotes i ja neisiskaites. Niekur nebuvo pasakyta "auksciausia kalbos forma", buvo tik "israiska" ar "israiskos forma". Buna, gal prasoko pro akis, bet vistiek jusu pasisakmus vertinu, kaip a) kabinejimasi prie zodziu; b) neturejima ka veikti (ypac nustebino "o aš sakau ne. tai ką dabar?" - regis, nelabai suprantate, kas yra diskusija ir kam ji reikalinga, tokiu atveju, nera reikalo isvis i jas listi) Tai tiek. P.S. Turejau tiksla ne pateikti savo nuomone placiajam svietui, o suzinoti to paties placiojo svieto nuomone. Tad aciu visiems :)[/quote]
varganu tai ir nepainiok, žmogau, siūlų. aš kalbu tik dėl pareiškimo:
poezija aukščiausia kalbos forma
kuris a priori yra netaisyklingas, todėl ir neteisingas. čia ir yra klaida. nes auuuf yra JAUSMO išraiška iš ko išsirutuliavo, matomai, visos dainos šokiai estrada ir tikėjimas. ane? o va pasakymas: seni, blet, jei nenupjausi tai gorilai (kuri davečia suėdė mūsų kūdikį) kiaušų, kiaušus nupjausiu tau aš: yra KALBA. ir kai jausmams išreikšti buvo imta vartoti kalba (artikuliuota) atsirado poezija, o kai senis norėjo pagrįsti savo nenorą eiti gorilai kiaušų pjauti, būktai jis nebijąs jos, bet tiesiog: gorila yra šventas dalykas, bisaid, gorila gąsdina mūsų priešus ir mes čia pakankamai saugiai dėl to žvejojam ir tarm pam pam tra lia lia lia, tada atsirado minties išreiškimas kalbėjimo būdu, iš ko vėliau atsirado filosofija, epika ir religija (ne tikėjimas! o religija, čia yra svarbus skirtumas). tai, sakyčiau, kad kalba yra aukščiausia kažko išraiška lengvai galima sutikt. o kad poezija negali būti aukščiausia kalbos išraiška: akivaizdu: nes poezija yra tik dalis (ir ne pati didžiausia) kalbos kaip reiškinio. nu vot tak vot vse primerno i est' i nikakich bolshe razgovorov na etu temu nenuzhno. ja skazal: vse maolčat. ']
mjooo... įsivaizduoju druidą ir genties vadą besiginčijančius :)
nu tai ir nepainiok, žmogau, siūlų. aš kalbu tik dėl pareiškimo:
poezija aukščiausia kalbos forma
kuris a priori yra netaisyklingas, todėl ir neteisingas. čia ir yra klaida. nes auuuf yra JAUSMO išraiška iš ko išsirutuliavo, matomai, visos dainos šokiai estrada ir tikėjimas. ane? o va pasakymas: seni, blet, jei nenupjausi tai gorilai (kuri davečia suėdė mūsų kūdikį) kiaušų, kiaušus nupjausiu tau aš: yra KALBA. ir kai jausmams išreikšti buvo imta vartoti kalba (artikuliuota) atsirado poezija, o kai senis norėjo pagrįsti savo nenorą eiti gorilai kiaušų pjauti, būktai jis nebijąs jos, bet tiesiog: gorila yra šventas dalykas, bisaid, gorila gąsdina mūsų priešus ir mes čia pakankamai saugiai dėl to žvejojam ir tarm pam pam tra lia lia lia, tada atsirado minties išreiškimas kalbėjimo būdu, iš ko vėliau atsirado filosofija, epika ir religija (ne tikėjimas! o religija, čia yra svarbus skirtumas). tai, sakyčiau, kad kalba yra aukščiausia kažko išraiška lengvai galima sutikt. o kad poezija negali būti aukščiausia kalbos išraiška: akivaizdu: nes poezija yra tik dalis (ir ne pati didžiausia) kalbos kaip reiškinio. nu vot tak vot vse primerno i est' i nikakich bolshe razgovorov na etu temu nenuzhno. ja skazal: vse maolčat. ']
nes, tarkim, epinio pasakojimo ištakos yra mintis. o kalba neatsiejama nuo minties. bet nesakau, kad epinis pasakojimas kažkas aukščiausia ar bent jau aukštesnio. tiesiog jis yra, kaip yra ir poezija.
matai, žmogau poezijos pradas nėra epinis pasakojimas. Tai veikiau ritualinės giesmės, šokiai apie laužą. Tu rašai apie mintį. To meto poezija greičiausiai skambėjo taip: aaaaa uf. Ar yra čia mintis? Be abejo :)
vargao kam įvaryt save į kampą? „poezija -- tas ir anas“, „proza -- šitas bei kitas“. bullshit. tiesiog kalba yra gebėjimas išreikšti mintis, tai nediskutuotinas faktas. bet kokia lyrika (poezija ir proza, ir visi kiti žanrai) būdas daugiau/mažiau universaliais įvaizdžiais ar dar kitais būdais perteikti kalbą, bei naudojantis ja pačia (kalba) kurti meną. o diskusijos klausimas apie nieką. plg: grafika (tapyba, estampas, etc) aukščiausia dailės forma? krepšinis aukščiausia sporto forma? nu true nesąmonė. ']
Poezijos ištakos yra dainos, taigi ji perteikia ne tik kalbą, bet ir muziką- kalbos muziką. Todėl sakau: poezija - aukščiausia kalbos išraiška.
o aš sakau ne. tai ką dabar?
nes, tarkim, epinio pasakojimo ištakos yra mintis. o kalba neatsiejama nuo minties. bet nesakau, kad epinis pasakojimas kažkas aukščiausia ar bent jau aukštesnio. tiesiog jis yra, kaip yra ir poezija.
vargao kam įvaryt save į kampą? „poezija -- tas ir anas“, „proza -- šitas bei kitas“. bullshit. tiesiog kalba yra gebėjimas išreikšti mintis, tai nediskutuotinas faktas. bet kokia lyrika (poezija ir proza, ir visi kiti žanrai) būdas daugiau/mažiau universaliais įvaizdžiais ar dar kitais būdais perteikti kalbą, bei naudojantis ja pačia (kalba) kurti meną. o diskusijos klausimas apie nieką. plg: grafika (tapyba, estampas, etc) aukščiausia dailės forma? krepšinis aukščiausia sporto forma? nu true nesąmonė. ']
Poezijos ištakos yra dainos, taigi ji perteikia ne tik kalbą, bet ir muziką- kalbos muziką. Todėl sakau: poezija - aukščiausia kalbos išraiška.