tai yra įsakymas
pasipriešinimas
juokingas
ir neįmanomas
tu
būten TU
veiki ką
valgai ėdi šiki
milijonas knygų ant galvos
tūkstantis išrinktųjų
šimtas afigienų
dešimt biblijų
darai dara darai
kam
kam
sau
stengėsi susivaldyti
vėl rašė
palindo po stalu
kando sau į ranką
vėl rašė
atėmė viską jam
galvą kojas rankas
mintyse
rašė rašė rašė
brūkšnius kaip kakas
aš egzistuoju
vis tiek
rašysiu
„Vos ne paskutinėj salėj už durų kairėje pusėje prie pat grindų akį patraukia didelė modernesnio stiliaus drobė. Visas jos plotas stambiais potėpiais užpildytas juoda spalva, kai kur juodumas švyti lyg būtų lakuotas, kai kur jis matinis lyg aksomas, potėpių intensyvas netolygus, banguoja kaip juoda jūra. Einant pro paveikslą faktūra atgyja, šuorai ima vilnyti, pakreipi žvilgsnį – ir drobė kaskart kitaip atsiliepia. Kairiajame šone apačioj prie pat apatinio rėmo – vertikalus šviesus ovalas su neryškiais nežinomo žmogaus veido bruožais. „O, čia jau kažkas kitaip... Kas autorius?“ Pasilenkiu, dešinėj skaitau: „Augustinas Savickas. Portret kinorežisiora Arunasa Žebriunasa.“ Nustebusi atsitiesiu, ilgai žiūriu į portretą ir, prisiminusi, kaip jis buvo tapomas, bandau atspėti autoriaus sumanymą, – iš visos Žebriūno „amunicijos“ paliktas tik juodas golfas, stebuklingu būdu šiek tiek išsiskiriantis iš kito juodumo.“