„Vos ne paskutinėj salėj už durų kairėje pusėje prie pat grindų akį patraukia didelė modernesnio stiliaus drobė. Visas jos plotas stambiais potėpiais užpildytas juoda spalva, kai kur juodumas švyti lyg būtų lakuotas, kai kur jis matinis lyg aksomas, potėpių intensyvas netolygus, banguoja kaip juoda jūra. Einant pro paveikslą faktūra atgyja, šuorai ima vilnyti, pakreipi žvilgsnį – ir drobė kaskart kitaip atsiliepia. Kairiajame šone apačioj prie pat apatinio rėmo – vertikalus šviesus ovalas su neryškiais nežinomo žmogaus veido bruožais. „O, čia jau kažkas kitaip... Kas autorius?“ Pasilenkiu, dešinėj skaitau: „Augustinas Savickas. Portret kinorežisiora Arunasa Žebriunasa.“ Nustebusi atsitiesiu, ilgai žiūriu į portretą ir, prisiminusi, kaip jis buvo tapomas, bandau atspėti autoriaus sumanymą, – iš visos Žebriūno „amunicijos“ paliktas tik juodas golfas, stebuklingu būdu šiek tiek išsiskiriantis iš kito juodumo.“