Kažkuris autorius, tik nepamenu kuris,yra pasakęs, jog yra trys rašymo būdai: 1) rašyti tai, ką patyrei, matei ir išgyvenai; 2) rašyti grynai išgalvotus, sufantazuotus dalykus; 3) rašyti jungiant pirmą ir antrą punktus, kas dažniausiai būna sėkmingiausia. Ir aš tam pritariu, manau, tokiu būdu galima toliausiai nukeliauti. Kad ir kaip fantazuotume, vis tiek kūriniui reikia materijos, pagrindo, kas patirta, išgyventa, gerai žinoma. Tačiau tai nereiškia, kad fabula irgi turi būti paimta iš tikrovės.
pasisakė fantastai, tačiau jų nuomonė taip ir liko neaiški dėl pačios fantastikos? tai kaip gi rašyti apie tai ko tikrai nepatyrei nes to paprasčiausiai nėra? Ir jei neišgyvenai ketvirtojo pasaulinio karo, geriau jau nefantazuok apie jį, pagal exmortį. Ir šiukštu nerašyk apie suicidus, jei pats bent porasyk nebandei (nesėkmingai) persipjauti gerklės.
Valkas gerai pasakė- bet gi ne dėl to juos skaitom ;)
tai gal būtent taip ir yra su tais Žiedų valdovais, Narnijom bei Ugnies/ledo giesmėm.
Čia aš šiaip, apibendrinimui
Jei iš širdelės - tuk, širdele tuk tuk, tuk, širdele dėl manęęęęęs - jei iš širdelės, tai bus pavykęs tekstukas, pramanytas ar nepramanytas.
Ir man atrodo kad nereikia brėžt griežtos ribos tarp fantastikos ir nefantastikos. Juk puikiai aprašytas paranojos priepuolis skaitytojams kone fantastika, rašytojui - kasdienybė. Juk skirtinguose pasauliuose gyvenam, galvytėse makaušytėse savo. Jei fantastika pavykus, vis tiek ji bus iš širdelės, savaip patirta, tik kiton plotmėn persikėlus, su savais raktais, savais simboliais. Užkoduota. Nors nieko apie tai ir nenusimanau, drįstu taip sau spėt.
Kuo daugiau patirties gyvenime, tuo geriau išfantazuosi kūrinyje. Valkas gerai sako - kai rašytojas rašo apie tai, ko neišmano, knygą norisi mesti šalin. Iš esmės tokios tinka tik tai auditorijai, kurios amžius lygus arba žemesnis nei rašytojo. Bet iš sauskelnių visi gana greit išauga.
Pažiūrėjus plačiau, neturėti pagrindo po kojomis yra neįmanoma. Mes apskritai negalim įsivaizduoti nieko, su kuo nesam susidūrę - todėl ir rašom visada apie tai, ką pažįstam. Kalbant be filosofavimo, nori rašantysis ar nenori, kažkiek jo gyvenimo į tekstą visada praslysta.
Daug svarbesnis klausimas čia yra kiek kokybiškai žmogus gali aprašyti tai, ką mažai pažįsta. Iliustratyviausias pavyzdys būtų ekstremalūs išgyvenimai: skaitant knygą beveik visada galima pasakyti, patyrė autorius siaubą, kurį aprašo, ar ne. Po kurio laiko net pasidaro nejauku skaityti visokių spekuliantų bandymus. Ir istorijoje jie dažniausiai neišlieka: gi karus mes geriausiai prisimenam iš visokių tolstojų, atbraidžiojusių jaunystę su fiuzeliu ant peties, vonengutų, atidrebėjusių Drezdeno rūsiuose, ir helerių, rankiojusių nuo savęs kamradų likučius. Aišku, visada bus valteriai skotai ir karlai majai, bet gi ne dėl to juos skaitom.