Iš viso nematau jokio kito problemos sprendimo, kaip raguolio ir rykštės principas. Internete JOKIA reali valdymo forma yra nieko verta, jeigu ji programiškai nesutvirtinta. Pavyzdžiui, demokratija. Kur jūs matėte interneto svetainę, kurioje laisvai veiktų demokratija? Dažniausiai bet kokia laisva valia pagrįsta santvarka čia virsta anarchija, kuriai reikia visai ne demokratiškų priemonių - banų. Pradėkite svetainę nuo nulio, leiskite kiekvienam rašyti kiek nori. Nurodykite taisyklėse, kad svetainė skirta, tarkime, lietuviškai prozai.
Per savaitę joje bus pilna anekdotų, eilių, haiku ir visokių "qgdstalkir". Į taisykles visiems nusispjauti. Aš ir pats jų nė karto čia neskaičiau, mane gelbsti tik tai, kad vadovaujuosi visuotinai priimtais bendravimo principais. Bet tai negelbsti nuo visokių niolikinių hormoninių paauglių. Todėl ir šiuose demokratiškuose rašykuose yra skriptas, naudojantis IP filtrus. Nedemokratiška, ar ne? Bet taip reikia.
Kas kita, kai visos taisyklės būna patvirtintos programiškai. Tada vartotojas yra priverstas susitaikyti ir nebekartoti draudžiamų dalykų, nes su PROGRAMA NEPASIGINČYSI. Su moderatoriumi ar adminu gali pakariauti, su programa- ne. Tiesa, šiuo atveju svetainės sistema virsta kažkuo panašiu į žaidimą. Nes kai kuriems pageidaujamiems vaiksmams atlikti vartotojus reikia skatinti, o už nepageidaujamus - bausti (nepamirškite, kad kalbu apie automatizuotus procesus). Tokiu atveju įsigali labai griežti rėmai. Iš šalies atrodo, kad viskas lyg ir taip pat laisva, bet taip nėra.
Dabar apie problemas. Kokie buvo Omnia iškelti uždaviniai?
Skatinti gerą kūrybą, skatinti kokybišką komentavimą, skatinti pačią vartotojo evoliuciją. Vadinasi, reikia surasti taškus, kur bus sudėlioti "meduoliai", o kur - "rykštės". Ir pamirškime šioje vietoje "susitarimus", nes laikas parodo, kad jų tiesiog nustojama laikytis.
Pavyzdžiui, pliusai ir minusai po komentarais. Ką jie duoda pačiam vartotojui? Žinoma, nieko. O vertėtų tai paversti meduoliu ir rykšte. Žinoma, tam reiks kiekvienam vartotojui įvesti kažkokį papildomą parametrą, kuris "valdytų žaidimo procesą". Kažkas panašaus į "patirties taškus".
Iš karto susiduriame su kita problema - nėra į ką tuos taškus orientuoti. Nėra infrastruktūros.
Tarkime, surinkęs tam tikrus kiekius PT, vartotojas galėtų:
- vietoje vieno kūrinio talpinti du;
- pagal PT ir tam tikro kintamojo santykį išsivestų daugiklis, kurio pagalba būtų galima "stiprinti" vartotojo vertinimo balsą. Nebereikia admino įsikišimo "verčiant" jį kažkokiu kritiku. Kiekvienas, pasiekęs pakankamai daug, virsta kritiku automatiškai.
- siųsti anonimiškas žinutes be jokio papildomo mokesčio.
- matyti kažkokią papildomą infą, kuri naujokui nematoma;
-ir t.t. (sugalvokite patys)
Iš to kyla Omnia MEa paminėta problema - imtų kurtis "privilegijuotųjų" klanai.
Kad to išvengti, tenka atsisukti į Toks pasiūlymą - duoti vertinimų galimybę naujokams. Kitaip, beje, nelabai ir įmanoma - tokia "patirties" sistema savaime prašosi kuo daugiau dalyvių.
Naujokai iš dalies vykdytų atsvaros mechanizmą - vos tik "klaniniai" imtų naudotis savo padėtimi ir smukdyti tikrai vertus dėmesio kūrėjus, naujokų masė atsvertų reikalą tinkama kryptimi, tuo pačiu išryškindama įsigalėjusią blogybę. Kaip tai realiai veiktų - vis dar mistika, nes dar neteko sutikti tokios sistemos veikiančios.
Aišku, reiktų numatyti visą aibę smulkesnių apribojimų balansui palaikyti. Pavyzdžiui, visi žinome naujokų aktyvumą. Aš būčiau visai linkęs uždrausti jiems komentuoti po SAVO kūriniais, kol jie nepakils bent laipteliu aukščiau. Pakilo - vadinasi, jis to jau vertas.
Žodžiu, idėją išgryninau, svarstyti jums...
„Tiesa yra tokia, kad tik natūrali atranka, vykdoma skaitomumo ir bendro (visuotino) vertinimo pagrindu, gali duoti realų sugebėjimų ir vertės vaizdą.“
Sunku sugalvoti didesnį absurdą. Gal tai netikėta, bet tarybiniai mąstymo modeliai intelektinėje srityje neveikia.
Turint omeny anksčiau mano apibrėžtą gebėjimų proporcijų piramidę, kos bus tokio balsavimo rezultatas? Teisingai, grupuočių mafija. Nes tikėtis kad prastai rašantys tobulai vertins yra arba naivu, arba nedora (arba abu variantai iš karto).
Tikriausiai ne paslaptis, kad moksle dėl hipotezių tikrumo nebalsuojama? Antraip horoskopų mokslas ir praktinė ufologija seniai jau būtų įtraukti į mokyklines programas.
Prie kokio vidurkio rašykus nuvestų trečiųjų redų kliedesiai, jei tokie bajeristai gautų teisę vairuoti sistemą?
Visi tie „laižyk“ ir „daužyk“ juokingi. Tarsi rašykuose būtų įmanoma kokia nors kita tiesa, išskyrus meninę. Nepatinka pasikėlusio „veterano“ komentaras? Parašyk geriau už jį ir būsi pasiekęs savo.
Problema yra ne pernelyg subjektyvūs geriau rašančiųjų komentarai ir vertinimai. Problema yra visiškai negebančių rašyti, kurių daug daugiau už pirmuosius, kliedesiai.
Pirmuosius gali nugalėti, tobulindamas save ir savo kūrybą. Antriesiems tenka užleisti kelią.
Arvena, aš turiu omenyje tai, kad balsavimo teisė turėtu būti suteikta visiems skaitantiems ir rašantiems, o ne vien herarchinės struktūros karjeristams. Nes dėl tų ženkliukų prie nicko, daugelis silpnų nervų žmogelių sutiktų mama parduoti, todėl vertina ir komentarus rašo ne nuoširdžiai, o įsiteikdami arba niekindami.
Tai sovietinės armijos dedovščinos sistema, "laižyk tam kas įtakingesnis, daužyk ta kas silpnesnis". Visa tai iškreipia realaus vertinimo vaizdą ir tarnauja tik intravertinės sistemos kūrimui.
Tiesa yra tokia, kad tik natūrali atranka, vykdoma skaitomumo ir bendro (visuotino) vertinimo pagrindu, gali duoti realų sugebėjimų ir vertės vaizdą. Visa kita tėra dirbtis, bevertis ir subjektyvus karjeristinių vidutinybių iškėlimas.
Toks, kaip suprast - dvigubą vertinimą? Iki pernykščio perversmo buvo matoma, kaip už kūrinį balsavo 5 - 6 lygio vartotojai, kaip 1 - 2. Nors buvo pakeista vartotojų reitngavimo sistema (hmmm, geriau nesakysiu, ką manau apie naująją sistemą), bet principas vis tiek išliko toks pats - vadinamųjų "kritikų" ir administratorių balsai yra dvigubos vertės (analogiškai kaip kad anksčiau buvo 5 - 6 lygio vartotojų). Tik dabar prie kūrinio nėra tokių skaičiukų.
Nū bet visą šitą dauguma turbūt ir taip žino.
Nesutinku su tuo, kad nereikia komentuoti prastų kūrinių. Dauguma nuo tokių pradėjo. Pavyzdžiui, aš ir užaugau perėjus rašyko mokyklą, suvokus, kad poezija ne vien Maironis ir jau nebe Maironis. Pritariu gerų kūrinių analizėms, tik kažin, ar daug kas turės laiko ir noro tuo užsiimti. Pavyzdžiui man, susidūrus su geru tekstu norisi tik patylėti. Arba skaityti dar ir dar kartą, bet ne narstyti po kaulelį. Nors tai, žinoma, galėtų būti vertinga. O kūrinių trynimo laikų aš irgi pasiilgau... :)
Tiesa, palikit Kitkutį ramybei, jį reikia gerbt ir mylėt, o ne bart. :) Nes be jo ir jo komentarų šitoj svetainėj būtų kur kas nuobodžiau.
Vienoje mažoje šalyje, buvo visiškai apgailėtina kultūrinė kūryba. Ką bepaimtum ar žodinius kūrinius, ar vaizdinę kūryba, viskas atrodė apgailėtinai lėkšta, šabloniška ir neskoninga. Visi mąstantys tos šalie gyventojai kalbėjo tarpusavyje:
„Kas gi čia yra, nejaugi mūsų tautoje nėra talentingų žmonių, kodėl, kad ir koks būtų kūrinys jis greičiau kelią pasišlykštėjimą arba abejingumą, nors tikra kūryba tūrėtų sukelti prieštaringus jausmus amplitudėje „susižavėjimas-neapykanta“."
Netgi šios šalies pagrindinėje aikštėje, vienam galingiausių ir žymiausių tos šalies vadovų pastatytas paminklas, greičiau atrodė kaip pasityčiojimas ar karikatūra, nei to didžio žmogaus atminimo įamžinimas.
Kas yra, kame šaknys, kas gi užbūrė šią šalį? Atsakymas labai paprastas, - niekas, tai tik aplinkybių sutapimas.
Normalioje visuomenėje, kūrybą turi vertinti visuomenė, o šioje valstybėje nusistatė tokia tvarka, kai „kūrėjai“ pradėjo gauti įvairius išsilavinimus kūrybos srityje, o vėliau vaidindami, kad visuomenė nieko nesuvokia, įgavo valdžią vertinti patys save. Jie susiorganizavo valstybės mastu kūrybinį cechą, į kurį priimdavo tik išsilavinusius kūrėjus. Ir nuo tada prasidėjo. „Kiekvienam apuokui jo vaikas yra pats gražiausias pasaulyje“, todėl „kūrikai“, atsiribodami nuo visuomenės, pradėjo vertinti vienas kitą. Kad ir kokį išsigimėlį, per savo kūrybines kančias pasigimdydavo, jis jiems atrodė tobulumo viršūnė. Nenorėdami pyktis ir įžeisti vienas kito, šio kūrybinio cecho darbininkai, vienas kito darbus, vertino tik gerai. Dainavo vienas kitam liaupses ir ditirambus. Aukščiausio lygio vertinimai (piniginiai ir moraliniai) būdavo dalinami tarp labiausiai nusipelniusių šio cecho darbinių bitelių ir jei atsirasdavo kas nors, ko tos biteles nesuprasdavo, jis tuoj pat būdavo negailestingai iškritikuojamas, išjuokiamas ir pažeminamas. Kadangi tie „kūrikai“ tūrėjo ir valdžią spręsti, kas geras kūrėjas o kas ne, po truputį visa ta kūrybinė šaika išsigimė į elementarias išdidžias ir kritikos sau nesugebančias išgirsti menkystas. Tos menkystos priimdavo pagarba viena iš kitos, bet bijodavo atiduoti vertinimą visai visuomenei. O jei netyčiomis išgirsdavo, kad jų kūrybą yra apgailėtina, tai visas šia kalbas pavadindavo „neišprususių žmogelių svaičiojimais“.
P.s. Šalis kuri pamiršta seną išmintį apie tai, kad trijų dalykų žmogaus išmokyti neįmanoma, tai tikėjimo, išminties ir kūrybos, yra pasmerkta niekada neturėti, dėmesio vertos kultūros, ir maitinti šaika nevykėlių pasivadinusių „kūrėjais“, kurie turėdami galia vertinti patys save, niekada ir nesuvoks, jog yra tik apgailėtinos menkystos.
Andrew, nevaryk, jos kūrybą vertina ir kiekvieną dalį komentuoja pats žiauriausias iš visų fantastikos skyrelio inkvizitorių.:]
Spėju, kad normaliai į šią diskusiją įsivelsiu ryt ar poryt, kai turėsiu daugiau laiko ir mintys susigulės. Visi čia yra savaip teisūs. Tereikia nuspręsti kas teisesnis.:)
asmeniskai man Rasykai tuo ir yra zavus,kad cia nera jokios, taip vadynamos, diedovscinos.kiekvienas gali isreisti savo nuomone komentaruose,kas gabesnis gali ir kuriniais nuomone reiksti.
kam keisti sistema kuri veikia?kuri traukia naujus zmones,kam griaut sistema kuri leidzia kurti?
omnia_mea suprantu kad kartais noris buti ligesniu tarp ligiu,bet..
kas turi teisia nuspresti kas vertas rasyt,kas ne?
juk visi mes pradedam savo kuryba nuo nulio.tik vieniems ta nuli paversti vienetu pavyksta greiciau iz kitus.
kaip objektiviai mes galim liginti toki Rasyka kaip omnia_mea ir naujoka kaip pvz.Leo Klio?omnia_mea turi patirties tiek gyvenimiskos,tiek rasymo pasaulyje.Leo Klio gi savo kuryba pradejo matyt neseniai.pati yra jauna.tobulejimaui erdves - marios.noro begale.bet pasitikejimas savo jegomis - vis mazeja.nes jos kurybos nieks nevertina.nieks nekomentuoja.nors tikrai galim pripazinti kad potencelo turi tikrai nemazai.bet ji po truput, kaip rasytoja,yra zudoma.
juk viesiems mums svarbu but ivertintiems.nesvarbu kaip,bet svarbu but pastebetam.
sorry uz advokatavima.neturiu tam kompetencijos ir teises,bet tikrai noreciau atkreipti "Dydziojo Rasyko Autoriteto" demesi kad sudas nevisada smirda ilgai.po kurio laiko jis sudziusta,iskvimpa ir tampa niautralauks kvapo.
o isskirtiniais atvejais, pradeda kvepeti.
Ats noriu peigelio.., pet tia tik vienats komentarats ne į temą.., nets ats negaliu its karto patsitaitsyti tsimtu procentu, nets tada tsutsirgciau aptstinentcija, pa.
„Jeigu svetainė užganėdins vien tik mūzas ir literatūrą, o ne vartotojus, tai čia gali ir belikti tik mūzos ir literatūra, t.y. – užšaldyta žuvytė, kuri kažkada plaukiojo, bet dabar jau ne. Nes neužganėdintieji vartotojai apleis svetainę ir liks tik jų, t.y. mūsų visų sukurta kūrypa (aišku tų, kurie ją paliks) – miruoklių laivas.“
Štai ko, Aurimai. Mano viduje nebeliko vietos kompromisui. Jei svetainė ketina ir toliau užganėdinti tik vartotojus, tai išsivedu savo mūzą. Ats tik norėjau patakyti, kad uzganėdinti turi pūti pent kiek vitsi - ir mūzots ir literatūra..juk atrodo aiškiai pasakiau - jei užganėdins vien literatūrą, - VIEN. Man pasirodė, kad kaip tik tai ir siųlė Omnija su Mija - paversti visus kūrybos mašinomis, tik robotais kuriančiais gerą literatūrą, o visą kitą atmesti. Kuo mažiau išryškės tikrasis vartotojo charakteris, jo liūdni ar linksmi laikotarpiai, jo savitos bendravimo ypatybės, jo asmeinės simpatijos ir antipatijos, požiūriai, visokios kitokios charakterio, būdo, aplinkos detalės, tuo geriau - kurkite, kurkite, kurkite ir daugiau niekaip kitaip nesireiškite, čia reikalinga tik kūryba, gera kūryba, puiki kūryba ir daugiau nieko. Viskas. Jūs robotai. Robotai, kurie nešioja garbingą kiūrėjo vardą! Zy..ai nu nereikia, gerai. Teisybė. Sutinku.
Aš tik norėjau, kad čia būtų gyva vieta, su gyvais kūrėjais, ne vien šalta skaityklėlė ir jokiu būdu nenumenkinant literatūros, juk tam ir tik dėl to ir skirtas mano pasiūlymas trinti silpnus kūrinius. Tiesa, sakiau kad tai dėl užsukančių skaitovų, bet..man asmeniškai tai svarbiau dėl kūrinių kokybės, o ne tų skaitovų, juos paminėjau tik todėl, kad administracija suprastų, jog taip dar ir naudinga dėl vartotojų skaičiaus, ne vien tik dėl literatūros, nes žinau, kad administracijai labai svarbu reitingai, o man -man ne, kodėl manturėtų būti taip? Kiekvienam aišku, kad ne, taigi tai siųliau tik dėl literatūros, o ne dėl vartotojų, nes savaime aišku, kad tokiu atveju dalis vartotojų liks nepatenkinti. Ir po to viską pateikti aip norą užganėdinti tik vartotojus paprasčiausiai kvaila. Norėjau, kad čia būtų pusiausvyra..išliktų pusiausvyra, nes ji pastoviai krypuoja tai vienon, tai kiton pusėn. dabartiniu metu ji yra nukrypusi vartotojų „naudai“ kai netrinamas jų šlamštas, o Ominija su Mija nori perkreipti literatūros pusėn, labai ryškiai nori, o aš manau, kad vien vartotojai be geros kūrybos literatūrinei svetainei yra mirtis, kaip ir vien geros literatūros sankaupa be „gyvų“ vartotojų taip pat yra mirtis. Tik pabandžiau sugrąžinti arba išlaikyti, atstatyti pusiausvyrą, tik tirk.., bet ne ką teišmanau, teisybė.
Ir dėl mano pasiųlymų niekam nereikia niekur išsivedinėti savo mūzų, atvirkščiai - aš galiu pasitraukti, nes turiu tokią savybę, mėgstu trauktis, tai man jokia trauma, tiesiog kartais tai atneša laisvę ir ramybę. Praktiškai aš net eturiu mūzos, todėl man labai lengva - nieko nereikia nešti, taip kad pa Mėja.
Ir dar - Kai sugretinu šias mintis su dabartine slenksčio politika („kūryba yra viskas, kas sukurta“), staiga suvokiu, kad galbūt sistemą valdo vidutinybės, kurioms visiškai nenaudinga derintis prie už juos gabesnių“ - tavo kūryba nėra tokia jau stulbinanti ir puiki, Omnija, nusileisk ant žemės žmogau ir palygink ją su kitų, kad ir tų, tavo suvokiamų kaip vidutinybę. Palygink nuoširdžiai ir sąžiningai.Aš tai randu čia puikios kūrybos. Nebloga tavo, bet..
Grauzk kopūtstuts tsu tsavo mūza ratsykuotse, o patskui leitsk grauzti jai ir tsulauktsi tokiots dienots, kada tavęts nepelikts vitsai, tik ropotukats kurpiantits kūrypą..jau nepegyvą kūrypą.
Dapargalite vitską itstrinti its tsio porumo ką ats paratsiau. Kitkits.
Sebastianai, Sebastianai, po dvikovų istorijos turėtum labiau pasitikėti tuo, ką kalbu...
O tau pačiam ar patinka šis ledas? Juk nesi pingvinas, tiesa? Nepyk, klimb, mintys neklausia, kada ateiti. Tarsi judėtų kalvota vietove. Kartais užsiropsčia ir apsidairo, ką tu joms padarysi. Kaip sakydavo senovės lietuvių indėnai, šiandien gera diena mirti.
Problemos esmė elementari - juk tai banalus slenksčio klausimas.
Rašančių žmonių populiacijoje gebėjimas rašyti (gabumai + vidinis turinys + patirtis) pasiskirsto netolygiai. Kalbėsiu schematiškai, bet mintis turėtų būti aiški.
Grafomanų ir durnių yra dešimtys tūkstančių, nedrąsių vidinio pasaulio pionierių – tūkstančiai, atradusių išraiškos priemones, bet kol kas neturinčių ko pasakyti - šimtai, džiuginančių įdomiais kūriniais skaitytojus – dešimtys, sėjančių prisilietimo prie absoliuto katarsį - vienetai.
Akivaizdu, kad visi šie laipsniai sugyventi po vienu stogu negali, nors tikriausiai atsirastų dešimtys tūkstančių tokių, kurie šios minties nesuvoks, nes jei jos ir negali suvokti. Tai būtų tas pats, jei pakvietęs mylymąją romantiškon kavinėn, pakliūtum į siautulingą pusnuogių karnavalą, kurie tau sakytų – prisijunk, vietos juk užteks kiekvienam.
Jei rašykų tikslas - lankytojų skaitliukas, tuomet ši slenksčio politika (neturėti jokio slenksčio) yra ideali. Prarasite vienetus, gal dešimtis, na ir kas? Tarp tų, kas lieka, vis viena bus gabesnių sluosknelis. Kadaise nemažai esu samprotavęs apie vertinimo skalę, kuri gerai veikia apačioje, bet prastai - viršuje. Kai sugretinu šias mintis su dabartine slenksčio politika („kūryba yra viskas, kas sukurta“), staiga suvokiu, kad galbūt sistemą valdo vidutinybės, kurioms visiškai nenaudinga derintis prie už juos gabesnių? Bet aš nuklydau. Atsiprašau.
Įsivaizduokite, kad kilstėlime slenkstį per padalą. Šimtai tūkstančių grafomanų ir durnių nepatenkinti pamažu išsiskirsto. Vieni pereina į kitas svetaines, kiti - į kitas populiacijos kategorijas. Atitinkamai pakyla ir viršutinė riba – vienetams tai visvien bus per prastas lygys, bet dešimtys jau liks. Rodys pavyzdį. Darys įtaką. Kažkam bus dingstimi stengtis labiau. Kažką išmokys naujų raiškos priemonių ir minčių vingių.
Aš suprantu, iš kur visa ši šūdo anarchija. Postmodernizmas. Bet kas yra menas, ir kiekvienas yra menininkas.
Tegu taip bus eilėse, jei norit - ir prozoje. Bet ne fantastikoje. Čia aiškesnis žanras, suprantamesni kriterijai. Nėra tokio daikto, kaip postmodernistinė fantastika. Ji gali būti tik geresnė ar prastesnė.
Žodžiu, aš apie slenkstį. Ką renkatės, svetainės viešpačiai - dešimtis ar dešimtis tūkstančių?
Buvo karta tokia gentis Rašytumba. Tokia specifinė gentis... Pirmuosius atvykėlius labai nustebino jų požiūris į seksualumą. Šioje gentyje vyrų pautukai turi būti nutįsę bent iki kelių. Moterims iki kelių turėjo būti krūtys. Žinoma, iš pradžių tai atrodo nepatogu, tačiau ilgiau stebint gentį viskas paaiškėja. Pavyzdžiui, vyras, kaip ir priklauso didžiam medžiokliu, nudobia žvėrį. Jis galėtų tempti jį ant nugaros, tačiau tik ne Rašytumba medžiotojas! Jis savo atitinkamą vietą aprišą prie laimikio kojos ir pasišvilpaudamas eina namo. Ir rankos laisvos, ir nugaros traumų sumažėjusi tikimybė.
Staiga pasirodė žymus profesorius Omas ir pasakė: "Plastinės chirurgijos pagalba mes padarysim čia tvarką!" Ir kas gi laukė tos genties? Jie išdvėsė kaip musės rudenį, nes priešingos lyties atstovai jiems atrodė seksualiai atstumiantys ir dauginimosi procesas sustojo...
Taip, žinau, neduok valgyt, duok klaviatūrą. Nesupyk, Omnia, tačiau tu bandai Antarktidos ledus ištirpdyti tarp delnų. Teoriškai įmanoma, praktiškai...
Nesakau, kad sistema turi likti tokia pati. Sistema turi nuolat keistis, kitaip jis labai greitai nusibaigs. Tačiau prieš įgyvendinant reikėtų nemažai ką pratestuoti. Būčiau galėjęs duot kepurę prišikt, kad tavo dvikovų sistema neveiks. Veikia. Valio, pasiteisinusi iniciatyva, kurią palaikysiu, saugosiu, puoselėsiu, kol nebus pasibaigęs jos galiojimo laikas. Fantastikos riteriai irgi puiku - jo atstovai (norėtųsi tikėtis) galės būti kaip kokybės rodiklis naujiems autoriams. Tačiau ar ne per plačiai užsimojai su dabartiniais pakeitimais?
Šiuo metu labiausiai pritariu Valko mintims.
Sistemos problema yra tai, kad čia susidaro uždaras ratas: kūriniai nebetrinami, mažėja motyvacija rašyti geriau, mažėja motyvacija komentuoti ir vertinti, todėl rašantys nebeturi galimybės pasimokyti iš kritikos ir patobulėti. Pasekmė - svetainėje kaupiasi grafomaniškas šlamštas, sunkiau surasti ir įvertinti tikrai gerus kūrinius. Na ir taip toliau ir iš pradžių.
Todėl tikrai pritariu siūlymui automatiškai trinti kūrinius. Jei pamenate, kai tokia paslauga buvo, nei vienas grafomanas nenumirė dėl to, kad jo rašliava buvo supakuota ir nusiųsta jam atgal į elektroninį paštą. Veikiau priešingai - kai kuriuos gal net pagydė.
Bet visa problema ta, kad pakeitimai daromi ne tam, kad, kaip sako Omnia mea, būtų "užganėdinti" vartotojai, ar, kaip sako Kitkis, būtų "užganėdintos" mūzos.
Aurimai, Mea sako teisybę. Ir Mea, Aurimas taip pat sako teisybę. Pirma - reikia kažko imtis, antra - reikia atsigręžt į save pačius. Būkim žmonės ir tiesiog padarykim ką nors žmoniško - kad ir su tuo trumpučiu kūrinėliu, įdėtu į fantastiką. Šiuo metu jis stovi kone tuščias, neskaitant keleto įžeidimų.
Tai viskas lyg ir tvarkoj tada, nematau problemos. Svetainė užganėdina vartotojus, mes juos išganėdinam ir užganėdinam literatūrą. Argi ne taip visada buvo?
O kam Aurimai? Ko aš nežinau apie tą hipotetinį apsakymą, ką galėčiau čia sužinoti?
„Jeigu svetainė užganėdins vien tik mūzas ir literatūrą, o ne vartotojus, tai čia gali ir belikti tik mūzos ir literatūra, t.y. – užšaldyta žuvytė, kuri kažkada plaukiojo, bet dabar jau ne. Nes neužganėdintieji vartotojai apleis svetainę ir liks tik jų, t.y. mūsų visų sukurta kūrypa (aišku tų, kurie ją paliks) – miruoklių laivas.“
Štai ko, Aurimai. Mano viduje nebeliko vietos kompromisui. Jei svetainė ketina ir toliau užganėdinti tik vartotojus, tai išsivedu savo mūzą.