Taip, mano pseudonimas labai daug apie mane pasako. Na, LO yra tik trumpinys, tad kalbėsiu apie Laukinę Obelį. Tai buvo pirmoji ir vienintelė mintis, kai reikėjo vardą pasirinkti, kitaip net būti negalėjo.
Obelis juk puikus medis - gražiai žydi ir rudenį vaisių duoda. O laukinė esu todėl, kad esu pikta, atžari ir priekabi - tai ne vienas čia žino. Taigi, manau, kad šiam slapyvardžiui tiesiog esu gimusi.
pasakykite apie tai ką jūs manote mano seudonimo atžvilgiu, ką manote manosios ikonėlės atžvilgiu, kaip tapatijate ar netapatijate mane su šiais įvaizdžiais. ar jūs tiesiog mėgstate mano kūrinius ir negalite nustoti žavėtis jais?
o aš turėjau skėtį, tiesa, jis ne raudonas, raudona tik rankenėlė roželės formos, o pats baltas juodais žirneliais, metro radau, ten pat ir pamečiau po kelių dienų. Nesirinkau pati nei šio vardo nei ikonėlės. Juos man įdėjo mano buvusi meilė, kuriam kadais daviau raktus nuo savo namų. Nusisukusi, išeinanti į bespalvybę... Tikriausiai jis jau tada nujautė neišvengiamą išsiskyrimą. Bet ačiū tau, pavaizdavai mane taip. Teisingai. Poezijos prieglauda? Irgi taiklu. Gali glausti ten savo poeziją, aš nieko prieš...
jei kam įdomu kas yra poezija tdv, tai yra "poeziją turime daryti visi" trumpinys su maža korekcija.
Viename Vilniaus senamiesčio skersgatvių, berods Literatų gtv. ant sienos yra toks geltonas portretas ir užrašas iš skiaučių šalia jo "Poeziją turime daryti visi o ne kažkas vienas" (ech įdėčiau nuorodą, nemokų, tiek tos). Tai va, mane labai prajuokino kai pamačiau, nusifotkinau. Iš ten ir atsirado mano vardas. Nes vis bandau daryti poeziją, bandau ir bandau.
Nors esu mizantropas ir intravertas (abu žodžiai iškalti granite :)) - vis vien norisi "paatvirauti". Taigi žaidžiant su ikonėlėmis (pakeista jų gal apie dešimt) galų gale pavyko surasti artimą(bet, kaip visada, laikiną) - atsiribojimas skėčiu nuo pasaulio "lietaus". Be to - realiame gyvenime nemėgstu skėčio, dabar tokio daikto ir neturiu :). O pseudonimas buvo pasirinktas labai sąmoningai ir tapo antru vardu. Jame susivienijo laikinumas, saviironija, dvikalbystė net ir tuštumas dvasinis ... o dalyvavimas rašyke dar pridėjo _it.
Brukšnelis atsiradęs nes nekilo ranka suskaldyti savo pavardės. Parašius atskirai būtų tarsi susiplėšymas kažkokstai. Avataro dar neišsirinkau (kuo jau ir dnr spėjau pasiskūsti). Kiekvienam gyvenimo etapui nauja inkarnacija. Ir ne vieno klono. Tarkime kaip omnia vis sugrįžta. Taip ir aš. Tik aš galbūt dažniau. Tad nebijau jokių užuomenų apie nevienalytiškuma ar išsidarkymą. Kas iš rašykų pažįsta asme iškai žino jog esu labai pastoviai ir vienodai trenkta su isterinio pobūdžio polinkiais, ir tuom esu pastovi
Beje, nepapasakojau apie pseudonimą. Gimau fantastų skyrelyje (nulinė inkarnacija tikruoju vardu ir pasibaisėtinai silpnais eilėraščiais nesiskaito), jau turėdamas prozos rašymo patirties.
Pradėjau nuo „Omnia mea mecum porto“, paskui sutrumpėjo iki „omnia mea“. Kelis kart tryniausi, vis atgimdamas kitu vardu, bet vis demaskuojamas (iš omniamėjiško kūrinių arba komentarų stiliaus), tad tekdavo išsikasti tą patį pseudonimą, o kadangi to paties negalima, tai taip užkasamas ir vėl iškasamas jis vis trumpėjo ir gryninosi.
Juodasis veršiuk, turiu ir Tau porą klausimų. ar svarbi ta uodegytė jungianti abu vardo žodžius, ar tiesiog nežinai, kad gali jie būti kaip atskiri žodžiai čia ir ką manai apie tokius, kurių vardas tarkim Barsukas, o ikonėlėje gulbė? ar tai nėra savaime du personažai viename personaže? žėk, kitą dieną jis jau virsta Viską matančia uodega, o ikonėlėje trys paršiukai. ar tai žūtbūtinis noras išsiskirti, ar visiškas tapatybės išplaukimas ir tiesiog nežinojimas nei kas esu, nei kuo noriu tapti? pas patį irgi ne veršiukas, tai gal suprasi, ko klausiamas.
Prisimenu, kažkada rašyke buvau surengęs veidų užsidėjinėjimo ant avatarų akciją - pusiau rimtai, o pusiau norėdamas pažiūrėt, kiek žmonių užkibs ant tokio ikifeisbukiniame internete neįmanomu atrodžiusio dalyko. Ir ką jūs manot, po kokios savaitės pusė, jei ne daugiau, aktyvių rašykų puikavosi neatpažįstamai apfotošopintomis savo marmūzėmis. Buvo linksma.
Kitas įdomus atvejis. Gal kas dar prisimena, buvo toks Poetas Nr. 3 (berods ir dabar yra), laikinai užiminėjo rašyko juokdario pareigas, daugiausiai fantastikos fronte. Net neprisimenu kam pirmam gimė idėja tai daryti, bet kažkaip išėjo, kad po ypatingo Poeto išsišokimo dienos bėgyje kokie penki-šeši (gal daugiau, gal mažiau) rašykai, ir aš tame tarpe, nusikopijavo Trečiojo avatarą bei slapyvardį, užsidėjo jo asmenybę ir ėmė draskytis po svetainę keldami visokeriopą sumaištį. Buvo dar linksmiau.