Aha, Nuar, visiškai su tavim sutinku. Ir verčiau jau nepaspruktų, tas mūsų Meškis :D
O aš tuo tarpu pradėsiu gilintis į fantastikos žanrus. Tiesiog šiaip, dėl bendro išsilavinimo :))) Na ir kad būtų lengviau vertint.
Mano manymu, Šventajam ir Širšei nesigavo dvikova todėl, kad buvo per daug įmantriai sugalvoti "ginklų rinkiniai". Labai daug apribojimų, suvaržymų, pačių savęs įspraudimo į tam tikrus rėmus. Tapo nebeįdomu rašyti.
Dvikovoje tarp manęs ir Lepečkojo viskas paprasta ir aišku, beveik jokių apribojimų. Rašyk ir džiaukis. Todėl, manau, kad ši dvikova tikrai pavyks ir Meškis niekur nepaspruks.
Tiesa sakant, nežinau, sesė mėta, kaip Jūs skaitysite. Meškiukas asmeniškai pas mane užsiprašė siaubų ir baubų, tai yra iškabintų akių, išėstų vidurių, apgriaužtų pirštų ir ausų, nuplėštos nosies ir didelio, na labai didelio, artyn sėlinančio šešėlio.
O man taip patinka apsikabinimai ("obnimashkės") po žydinčiais kaštonais, nuo ašarų sudrėkusios nosinytės, nevietoje staiga atsiradusi vaikino ranka ir taip toliau, ir panašiai.
Vienu žodžiu - bus žiauru. Dar niekada nerašiau "siaubuko".
Tai Tu, Širšė, laiduok už Nuar, maža ką :D
Nors pasireikšt kaip dalyvis turėtum dar mažiau šansų, nei mano atveju :)))
Arba pati iškviesk ką nors. Pagal savo jėgas, žinoma, juk Tu irgi garbinga kovotoja, kiek teko girdėt:-)
O juk dar egzistuoja ir trikovė, kažkoks paukštelis pašnibždėjo... :D
Čia ne drąsa, o noras išdykauti. Bet aš rašau visada rimtai, nes gerbiu savo priešininką. O su Meškiuku mes jau ne pirmą kartą susiremiame.
Laidavimą priimu. Jei kas, laiduotojas tikrai parašys už jį. Juk taip?