Visi anuomet taip gyvenome – nuo Rinkimų iki Rinkimų, o ašutai vis skydo, graužė, vis mažiau jų belikdavo, ir švarkas – jau nebe švarkas, o tik švarkelis! – vis labiau skydo, iro, vis sunkiau jam sekėsi atlaikyti darganas. Ir slidus pamušalas įjuodo ir visai suplyšo. Kai iš įpratimo susigrūsdavau į kišenes rankas, jos išlįsdavo kiaurai. Ir kapeikoms nebelikdavo kur kristi. Liūdna, kai taip! Kartą aš priėjau prie gražiai apsirengusio pono, tuomet vadinamo draugu (pavardė, kam reikia, žinoma!), ir tariau: – Drauge, ar matei kada tikrą plevėsą? Ponas draugas papurtė savo protingą galvą. Tada sukišau rankas į nesamas kišenes ir pamojau skvernais: – Štai! Žiūrėk! Plevėsuoju kaip plevėsa! Ir ką tu man padarysi?! Šis numeris Draugui taip patiko, kad jis jau buvo beperkąs man naują švarką, tik aš nesutikau. Mudu pavakarieniavome aerouosto restorane, o ant švarko rankovės cheminiu pieštuku aš užsirašiau jo adresą ir telefoną. Gal būčiau ir paskambinęs, bet tą pačią naktį lietus išskalbė tokį vertingą įrašą.
Jurgis Kunčinas, bet ir man taip buvo jo dar neskaičius.
Spalis, kapinių alėjos, pasauliui krinta plaukai ir dantys, norėjau pasakyti, iš viršaus be perstogės krinta geltoni lapai. Tyla, žvirbliai, vaikštinėtojai, aštunto lauko link važiuojančio variklio burzgesys, iki aštunto lauko dar labai toli. Senos moterėlės su laistytuvais ir anūkais, saulė juodame švediškame granite, obeliskai, simboliškai nulaužtos kolonos ar iš tikrųjų karo sugadintos, žaliai patina apaugęs angelas už kukmedžio ar į kukmedį panašių krūmų. Moteris marmurine ranka prisidengusi akis, akinama to paties marmuro. Kristus ketvirtame lauke, laiminantis beržą. Gražios mintys alėjoje tarp ketvirto ir penkto lauko: tarkim, jūra. Ir ji išmeta, beje, ant kranto lavoną. Nuo Sopoto jūros tilto girdėti smuikų griežimas ir nedrąsi fejerverko pradžia, netekusių regėjimo karių naudai. Aš, kaip Oskaras ir trejų metų vaikas, pasilenkiu prie jūros išmesto kūno, manydamas, kad čia Marija, galbūt seselė Gertrūda, kurią pagaliau turėčiau kur nors pakviesti. Tačiau tai graži Liuci, blyški Liuci, kaip man sako ir tvirtina toks apogėjų tuoj pasieksiantis fejerverkas. Jinai, kaip visada, kai nori iškrėsti šunybę, su Brechtesgadeno megztuku. Jo vilna šlapia, kai ją nuvelku. Šlapia ir palaidinukė, kurią ji apsivilkusi po apačia. Ir dar vienas Brechtesgadeno megztukas. Ir galų gale, pasibaigus fejerverkui ir likus tiktai smuikams, po vilnos, vilnos ir darsyk vilnos, randu Vokietijos merginų sąjungos sportiniuose marškinėliuose suvyniotą širdį, Liuci širdį, vėsų mažutį paminklą su užrašu: Čia ilsisi Oskaras – Čia ilsisi Oskaras – Čia ilsisi Oskaras