Aš sutikčiau su Ilgo brūkšnio pastebėjimu apie sceninės kūrybos ypatumus. Bet ar kas kada nors Lietuvoje matė teisinį ginčą tarp dviejų aktorių, kurių vienas teigia, kad kitas nukopijavo jo sukurtą sceninį įvaizdį. Su scenarijumi ir režisieriaus priimtais sprendiniais yra viskas paprasta. O su konkrečiu aktoriumi, kol nėra atgaminami neteisėtai jo vaidybos įrašai, jau sudėtingiau. Būtų panašu į anekdotą: naktį pusiaukelėje tarp dviejų teatrų susitinka du aktoriai. Kiekvienas rankose laiko po kanistrą su benzinu ir žiebtuvėlį. Vienas sako - einu tavo teatrą uždegti, nes tu mano vaidybą kopijuoji be mano sutikimo. Kitas sako - o aš einu tavo uždegti, nes tu tai darai be mano leidimo. O jei rimtai, ką turėtų nagrinėti teismas? Aktoriaus individualybę, asmeninių gebėjimų ir pasaulio suvokimo visumą, meninę pasaulėžiūrą? Teismo parinkti ekspertai turėtų spręsti tokius klausimus? Tada atsiranda dar vienas klausimas - o pagal tuos visus aspektus ar yra reikalingos specialios žinios? Apibendrinant, specialios žinios gali būti reikalingos tik vaidybos technikos ypatumams sulyginti. Visam kitam, jos teisės doktrinos aspektu nėra reikalingos, nes tai asmeninio vidinio vertinimo sritis. Gal kada nors ir bus tokių ginčų teisme, bet man iš karto gaila teisėjo, kuris pirmas tokią bylą nagrinės. Aukščiausiasis Teismas formuodamas teismo praktiką ant jo "visus šunis pakars".
Naratorius. Fuchs pastebėjimu, veikėjas miršta jau gerus šimtą metų – drąsioje „Panelės Džiulijos“ pratarmėje Johanas Augustas Strindbergas sakė, kad jo pjesės sielų negalima vadinti tipiškais veikėjais, jie yra visai necharakteringi, sudaryti iš „praeities ir dabarties kultūros etapų junginių, ištraukų iš knygų ir laikraščių, humanizmo skiaučių“2. B. Brechtas fundamentaliu atsiribojimo metodu ištraukė aktorių iš veikėjo kailio ir suteikė jam nepriklausomą gyvenimą scenoje. Netrukus po to prasidėjo aktoriaus, tiksliau – dramos kūrinio susitelkimo ties individualiu asmeniu, fragmentacija. Einama nuo stereotipų link archetipų, veikėjas tampa viena iš sudedamųjų spektaklio dalių, plaukiančių ta pačia srove kaip ir muzika, dekoracijos, kostiumai. Taigi šiuolaikinės pjesės užpildomos ne individualizuotais veikėjais, o kalbos sistema, įgaunančia pavidalą veikėjų, esančių kaip eilė veidrodžių, atspindinčių socialinius kodus, formas ir galimus socialinius pasirinkimus3.
Tai, apie ką šneka klimb yra visai kiti dalykai. Tarpusavio susitarimu ir iš anksto aptartomis sąlygomis vykdomas projektas, kuriame yra naudojami konkurento kūrinio motyvai, vaizdinai ar frazės yra bendro kūrybinio proceso dalis ir autorinė teisė šioje vietoje taikoma kitaip, kad ir kas būtų įstatyme parašyta. Taikymas, pasireiškiantis teismine praktika, ir įstatymo raidė gali skambėti kitaip ir tai yra natūralu praktika. Beje, nuo 2012 metų kovo mėnesio pabaigos pasikeitė normos ir atsirado draudimas be autoriaus leidimo jo kūrinio pagrindu sukurti naują jumoristinį kūrinį. Anksčiau to nebuvo. Bet, tautosakai tai negalioja, todėl "rašyke" pereitais metais skelbtas fantastinių kūrinių konkursas tautosakos pagrindu yra visiškai pagrįstas ir teisėtas. Trumpai tariant, kiekvienas atvejis yra konkretus ir jį nagrinėti reikia atskirai. Tame ir slypi teisės mokslo žavesys.:)
o šiaip aš kartą viename etape pavogiau priešininko kito kūrinio frazes ir jas cituodama kabutėse, perkūriau viską savaip. ir laimėjau etapą. ir nebuvo nei minties apie plagiatus tada. tiesiog mūšiuose buvo vertinama, jeigu pavyksta atkartoti stilių, suklaidinti publiką ir komisiją ir pan. yra kažkur ir originalas to kūrinio, bet dabar nerandu. tai tiesiog tai kas kabutėse, yra ne mano, bet sudurstyta savaip. gal taip padėtų spręsti konfliktus dėl kopijų, interpretacijų ir pan.? na jeigu sąmoningai paimta iš kito autoriaus frazė būtų tiesiog parašoma pasvirusi arba kabutėse. suprask, skaičiau, taip, naudoju, peržaidžiu.
Moralinė skriauda tai daugiau vidinio vertinimo kriterijus. Kūrėjas, pasiruošęs reikšti tikras pretenzijas, privalo moralinę skriaudą transformuoti į neturtinę žalą ir pats įrodyti jos ribas. Skauda daug kam, bet dėl ko skauda, reikia žinoti, kaip tai pateikti.
kūrėjo požiūris į nuoskaudą, kai dubliuojama jo kūryba, interpretuojama, dauginama, naudojama bet kokiais tikslais, iš jos kitas gauna pajamas, pripažinimą.
Nuoskauda egzistuoja. Ir šiuolaikinėje visuomenėje tai pripažinta moralinė skriauda. Deja,
O bet tačiau, mano asmeninė nuomoė - jeigu negalėsi susitaikyti su tokia nuoskauda - nekurk. Arba keisk požiūrį - „paleidai į pasaulį“ - ir kūrinys tampa visų nuosavybe, jokių teisių tik įrodymas, kad esi pirmapradis, pirminis kūrėjas. Tik tiek garbės ir to turi pakakti. O jei nesugebi iš to uždirbti, išplėtoti, gauti pripažinimą - pats kaltas ir kitam netrukdyk to pasiekti iš tavo kūrybos - kas sugeba.
Kaip teisinė kategorija, sąvoka "originalumas" egzistuoja. Tiesiog į ją žvelgiama ne iš literatūrinės pusės, bet iš praktinės, kadangi ji tinka palyginimui atlikti.
sakyč nėr tokios loginės sąvokos, kaip originalumas.
autorius X parašo: „Senis sudėvėjo kaliošus. Senė juos lopė susiraukusi.“
autorius P parašo: „Diedas sudėvėjo šlepetes. Boba jas susiuvo supykusi“
autorius P plagiatorius? ar interpretatorius?
yra pirmumas jei kūriniai identiški. tada tiesiog yra pirmnis autorius. bet jei nors viena raide skiriasi - tai yra skirtingi kūriniai.
Kaip pvz: "kas tavo ryšulėlius padegė sakau" - karlovičiui paduotą ryšulėlį degtinės, arba anksčiau cisternos su kiaušinpasauliais buvo latentinės moteries eksploatuojamas.
GLP ? Pastoliai. Paukštukai. Formaliai neprikibsi, o iš esmės pasityčiojimas. Apsimeta nemačius: "oi, o kas čia".
Ir kiekvienas tavo žodis bus panaudotas prieš tave.
Autorių teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pripažįstama, jog skirtingos kategorijos objektams keliama originalumo „kartelė“ nėra vienoda (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2015 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-140-611/2015). Todėl bet koks "murmurando" pasikartojimas nereiškia nei plagijavimo, nei svetimo turto pasisavinimo. Vertinamas ne atskirų žodžių ar vaizdinių pasikartojimas, bet tiriamo teksto visuma. Kaip pavyzdį galima būtų paminėti bylą dėl galimo Hario Poterio istorijos plagijavimo. Nors kitas panašus kūrinys pasirodė anksčiau už visiems plačiai žinomą Hario Poterio nuotykių seriją, teismas, tirdamas kūrinių visumą, plagijavimo fakto nenustatė.
realybėje tokie dalykai baigiasi viešosios tvarkos pažeidimais ir nesunkiais sveikatos sutrikdymais, o internete taip nesibaigs, jeigu provokuojami žmonės nesureaguos taip, kad patys imti daryt nusikaltimus įžeidinėdami. tarkim G L P gali pasakyti ką nors neigiamo susijusio su mažumom ir mažumos gali paduoti G L P į teismą. tada rodymas, kad buvo išprovokuotas paukštukais nelabai padės. nes bus nagrinėjamas būtent G L P pasakymas, kuris turi bjauresnį straipsnį nei tiesiog ką nors pavadinti višta.