Tas laikas labai skirtingas, susijęs su daug faktorių, ne tik autoriaus vardu ir kūrinio kokybe, kaip dauguma linkę manyti, bet ir leidykla, žmogumi, kuriam tas rankraštis pateko, nuo laikotarpio (nusiųskite rankraštį kelias savaites prie svarbią knygų mugę - garantuotai teks laukti gana ilgai).
Tikiu, priklauso ir nuo to, ką lydraštyje parašai. Bet gal ir tai nėra lemiamas dalykas.
Žodžiu, vienareikšmio atsakymo nėra.
Iš kai kurių leidyklų atsakymo susilaukiau labai greitai, kai kuriose rankraštis užtruko ilgai, o buvo ir tokių, kurie visai nieko neatsakė.
Man asmeniškai baisiausia ne tai, kad viskas daug laiko užtrunka, o tai, kad kai kurios leidyklos paskaito ir net atsakymo neatsiunčia, tenka dar kelis kartus rašinėti ir klausinėti. Nesmagu tai.
Gal neaškiai paklausiau. Turėjau omeny ne nuo rankraščio atidavimo ir galutinio rezultato (iškeptos knygos), kaip rašo LO, bet nuo rankraščio padavimo ir atsakymo - spausdinsim, nespausdinsim.
LO, noriu paklausti, kiek laiko praėjo, nuo rankraščio išsiuntimo iki pirmos redaktorių reakcijos į jį? Teko girdėti šia tema prieštaringų atsiliepimų. Vieni sako, kad rankraštį atsiverčia/atsidaro dar tą pačią savaitę, kiti sako, kad reikia porą mėnesių laukti. Įdomu, nes turiu pažįstamą rašytoją, ji parašė gerai žinomą kūrinį Lietuvoje. Sakė, kad teko ilgokai palaukti, kol redaktoriai užmetė akį į rankraštį.
Kategoriškai nesutinku su Aurimo nuomone, kad redaktoriai nebūtini ir net nereikalingi. Autorius, kuriam redaktorius nereikalingas, dar negimė ir, tikiu, niekada negims.
Na, bet šiam ginčui čia ne vieta.
Asmeniškai pats manau, jog pats autorius turi mesti visas jėgas teksto siužetui, nuotaikai, gal net privalo užmiršti apie klaidas ar stiliaus smulkmenas, vien tam, kad nesiblaškytų ir neatitruktų nuo savo idėjos, jos išpildymo. O visa kita galima patikėti profams. Nors pripažinsiu, kad kai kurios Lietuvos leidyklos labai senamadiškos, ir jei tekstas kontraversiškas, jos bijo prarasti kultūros ministerijos dotacijas. Su tuo pats susidūriau, bet yra ir drąsių leidyklų, nebijančių rizikuoti.
čia tu Aurimaz neteisus, nors tik iš dalies žinoma))Kindle atsisakė redaktorių dėl tokių pat priežasčių, kaip ir pigios aviliniuos, kad atsisako pirmos klasės ar kitų dalykų. Tai laiko ir pinigų taupymas. Dėl keiksmažodžių ar panašiai reikia rinktis leidyklas, kurios į visa tai žiūri liberaliau ir demokratiškiau. Be to redaktorius pastebi logikos ir stilistikos klaidas, kurias korektorius gali ir praleisti, o pats autorius nepastebėti. Beje, su redaktorium galima diskutuoti ir nesutikti, jei tik turi drąsos, žinoma. Nieko iš piršto nelaužiu, Aurimaz, nes pats šiuo metu bendrauju su redaktore ir iš tiesų kai, kurie jos patarimai verti aukso. Bet gal man tik pasisekė, nes nei keiksmažodžių nei kažkokių kitų neetiškųų dalyku ji iš mano teksto nešalina.
Šitoj vietoj drįsčiau paprieštarauti dėl redaktorių reikalingumo. Korektorių - taip, reikia. Kad elementarias klaidas nurodytų. Bet redaktorių?.. Kodėl tada šitaip klesti Kindle knygų pasaulis, kuriame leidyklų redaktoriai iš viso neįsileidžiami? Rašytojai teikia skaitytojui SAVO galutinį tekstą, be jokių pataisymų iš šalies. Ir tai labai puikiai veikia. Manyčiau, redaktoriai reikalingi pačioms leidykloms, kad būtų prisilaikoma leidyklos standarto ir neleidžiama eterin bet kas. Pavyzdžiui, tu savo kūrinyje riebiai nusikeiksi, kas galbūt tinka kūrinio atmosferai. Tačiau redaktoriai ir kalbos komisija to nepraleis, palieps pakeisti kažkuo kitu. Tuo pačiu skaitytojo taip ir nepasieks pagrindinis autoriaus sumanymas - pasieks redaktoriaus komercinis mąstymas. Ir tas keiksmažodis - mizeris jūroje to, ko jie nepraleidžia. Užtaikysi ant redaktoriaus, kuris be galo nuoširdžiai tiki dievą, žiūrėk, jis tau taip išredaguos visas erezines mintis, kad pasigailėsi užrašęs.
Le Hawk, paskaičiau Jūsų komentarą čia ir dar kitoje diskusijoje, kur irgi išsakėte nuomonę apie leidybą: Jeigu jau rašyčiau knygą, tai jau geriau pats ją sutvarkyčiau, sumaketuočiau ir padaryčiau visiems norintiems atsisiuntimui prieinamą elektroninį variantą. Negaučiau iš to pinigų? Tai kas.
Visų pirma, gal pradėsiu nuo pabaigos - sakote, kad iš elektroninio knygos platinimo negautumėte pinigų. Taip, esate visiškai teisus, tik nepagalvojote, kad iš "tikros" knygos išleidimo didelių pinigų irgi nepadarysite. Na, bet čia tik tarp kitko.
Tai, kas mane stebina labiau, yra tas dėl kažkokių nepaaiškinamų priežasčių mumyse įsišaknijęs tikėjimas, kad esame visų galų meistrai. Knygai paruošti reikia mažiausiai penkių skirtingų specialistų: rašytojo, redaktoriaus, korektoriaus, maketuotojo, dizainerio. Kad autorius pasirinktų viską atlikti pats, jis turėtų visas tas sritis išmanyti geriau nei profesionalai. Prieš 500 metų būtent taip ir buvo - tada vienas raštingas žmogus atlikdavo ir filosofo, ir gydytojo, ir matematiko, ir rašytojo vaidmenį. Dabar laikai kiti ir derėtų tai pripažinti.
Redaktorius, kuris pataria keisti tekstą, tai daro tikrai ne iš blogos valios ar komercinių paskatų. Redaktorius - tai tokia profesija ir tokia rolė, ir jei jos nebūtų, knygos (dauguma jų) būtų prastesnės. Tai, kad tekstą apsiima taisyti redaktorius, autoriui jau savų savaime yra laimėjimas, o ne priešingai.
Taip, F. Kafkos tikrai niekas neredagavo, nes jis savo tekstų leidybai net nepateikė. Gal esama ir daugiau kūrinių, kurių redaktoriaus ranka nė kiek nepalietė, bet manau, kad nedaug.
Laimė, jau prieš užmegzdama ryšius su leidyklom buvau skaičiusi didžiųjų rašytojų pasipasakojimus apie savo bendravimą su redaktoriais bei leidėjais, todėl nepatyriau nei šoko, nei skausmo. Nuoskaudų buvo, bet jos trumpalaikės ir logiško mąstymo pagalba gana greitai išgydomos. Tikrai, niekada nesitaikstyčiau su man svetimais reikalavimais, bet turiu proto suvokti, jog dažniausiai kalba eina ne apie savo viršybės demonstravimą, o apie būtiną šlifavimąsi. Na, gal kai kurie yra linkę tai vadinti komercija, bet tada aš pasakyčiau savaip - be komercijos šiais laikais nebūtų nė vienos geros knygos.
Sveikinimai išleidus knygą. Aišku, visada galima tiesiog pateikti skaitytojams elektroninį variantą, ir tegul skaito, bet TIKRA knyga yra tikra (ir regėjimui mažiau kenkia, nei spoksojimas į monitorių). Tema labai įdomi, naudinga, ir reikia pripažinti, kad nemažai knygų leidybos užkulisių mane nuvylė. Bet iš tikrųjų, ko gi daugiau reikėjo tikėtis šiais kapitalistiniais laikais...
Ai, ir dar noriu labai nuoširdžiai padėkoti Omniai, Gijai ir kitkiui, nes jie mane palaikė, malė į miltus, tampė už nosies ir padėjo susigaudyti, kai tuos laiškus rašiau. Ačiū. :)
Na va, neužmušėt manęs su savo komentarais, tai pasidalinsiu dar viena (man) labai džiugia naujiena - iš spaustuvės parkeliavo dar viena mano knyga - "Laiškai". Gaila, dar nemačiau, bet ji manęs jau laukia Vilniuje. O skaitytojai galės jos ieškoti knygynuose nuo sausio pradžios.