Aš Noriu Būt Kaip Bebras Nenustot Statyt Užtvankų:1. Kaip iš vis tai įvyksta, kaip žmogus išleidžia knygą? Gal reikia investuoti savo lėšų? Siunčiate knygą leidykloms ir jos sprendžia ar nori išleisti ją ar ne? Leidyklose sėdi kažkokie dėdės(kritikai) ir jie sprendžia kas kokybiška kas ne? Taip, tai pirmoji knyga. Ir visa tai vyksta maždaug taip, kaip čia nupasakojote. Savo lėšų investuoti man nereikėjo, nes leidimą parėmė Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija. Būna, kad ir leidyklos visą finansinę naštą prisiima ant savo pečių, bet tokiu atveju jie turi būti įsitikinę, kad iš to bus pelnas, ir jei autorius nežinomas, to tikėtis sunku, būtent todėl pradedantiesiems ir yra nelengva.
Ar kūrinį leis, ar ne, sprendžia visų pirma leidyklos redaktoriai - jie vertina, ar kūrinys to vertas - šiame etape net keliose leidyklose susilaukiau teigiamo signalo; po to savo žodį taria direktoriai, kuriems daugiausia rūpi pinigai - būtent šio slenksčio man ilgai ir nepavyko peržengti.
kai manęs klausia - apie ką parašei - atsakau, kad apie gyvenimą. — tai knyga yra gyvenimiška. nebūtinai psichologinė ).
siūlymas įsivertinti balais, man ne tai kad neetiškas, jis man atrodo kiek vaikiškokas. pritariu autorei.
_dela:4.Kaip manote, ką skaitytojas galės gauti iš šios knygos? Kaip jau sakiau, tikslas buvo ištirti netekties, skausmo temą ir pabandyti tame įžvelgti prasmę.
Iš atsiliepimų matau, kad tie, kas perskaito iki pabangos, nelieka sugniuždyti, priešingai... Ne daugiau nebesakysiu - te kiekvienas pats tai pajunta savaip.
_dela:3.Kokiam žanrui(psichologiniam, meilės...)priskiriate savo knygą? Na, viena žinau - tai tikrai ne meilės romanas įprastąja šiuolaikine prasme, nors manoknyga.lt jį patalpino būtent į šią kategoriją (gal tokiu būdu jiems pavyks daugiau parduoti?..).
Viena iš pirmųjų mano skaitytojų kūrinį pavadino psichologiniu romanu ir aš esu linkusi su ja sutikti.
O šiaip, kai manęs klausia - apie ką parašei - atsakau, kad apie gyvenimą.
_dela:1.Kodėl pasirinkote tokią žiaurią tematiką, ar manote, kad pavyko išpildyti? Ar manote, kad tam pakanka psichologinių pasiskaitymų? Šiam klausimui norėčiau iš principo prieštarauti. Visų pirma, temos nesirinkau, ji pati pas mane atėjo. Antra, nesutinku, kad tai žiauri tematika. Taip, ji skaudi, bet tai juk mūsų gyvenimo dalis, manau, privalome mokėti tai išgyventi ir priimti nesileisdami būti visiškai to sugniuždyti. Pirmiausia to norėjau išmokyti save - kaip ne kartą sakiau: savo rašymu bandau ne teigti, o tirti, pradėdama rašyti dar nežinau, kokią išvadą padarysiu, o net ir išvadą padariusi garsiai jos neskelbiu, noriu, kad ją pats sau padarytų skaitytojas.
Tai va, būtent todėl man ir nereikėjo jokių psichologinių pasiskaitymų, nes atsakymų ieškojau ne kažkokioje literatūroje, teorijose ar kituose, tik savyje. Galbūt tai, kaip pati tai išgyvenau, kitiems nepriimtina, ir vis dėlto drįstu sakyti, kad savo sumanymą išpildyti pavyko, nes skaitytojai pajunta skausmo gylį, tai juos sujaudina, įtikina, tai išspaudžia ašarą ir priverčia susimąstyti. Savaime suprantama, yra žmonių, kuriems ši tematika netinka, bet tai jau kitas klausimas.
Kaip suprantu tai pirmoji knyga, kurią leidžiate?
1. Kaip iš vis tai įvyksta, kaip žmogus išleidžia knygą? Gal reikia investuoti savo lėšų? Siunčiate knygą leidykloms ir jos sprendžia ar nori išleisti ją ar ne? Leidyklose sėdi kažkokie dėdės(kritikai) ir jie sprendžia kas kokybiška kas ne?
2. Kaip autorius prieina išvados, kad jo darbas turėtų būti išleistas, t.y. ar buvo tokių dvejonių abejonių, ar iš vis verta to siekti, ir jei buvo, tai kas padėjo apsispręsti?
3. Ar teko kažkaip kūrybiškai suvaržyt save siekiant knygos išleidimo?
Labai norėčiau paklausti. Daug klausimų:
1.Kodėl pasirinkote tokią žiaurią tematiką, ar manote, kad pavyko išpildyti? Ar manote, kad tam pakanka psichologinių pasiskaitymų?
2.Kaip vertintumėte pati savo knygą 10 balų skalėje?
3.Kokiam žanrui(psichologiniam, meilės...)priskiriate savo knygą?
4.Kaip manote, ką skaitytojas galės gauti iš šios knygos?
Taip, knygynuose buvau ir knygą beveik visur mačiau. Ji guli tarp kitų naujienų, o Vagos knygyne puikuojasi vitrinoje. Geras jausmas. :)
Centriniame Vilniaus knygyne jos nebuvo. Tai nustebino ir nuliūdino.
Kad knygą kas pirktų ar bent vartytų, nemačiau. Tačiau galiu pasiguosti, kad žmonių Lietuvos knygynuose apskritai mažoka ir dauguma knygų guli visai neliečiamos.
Klausinėjau apie pirkimą, tai paaiškėjo, kad į kiekvieną knygyną atvežama po 2-4 egzempliorius. Kažkuriame buvo pora parduota, kitur lyg ir ne.
Gerb. LO, sakykite, ar buvote užėjusi į knygyną ir stebėjusi kaip vyksta pardavimas, kokie žmonės prieina prie jūsų knygos, varto, liečia ją. Ką patiriate, nes kaip supratau, ji jau platinama. Ar taip. Taip pat suprantu ir koks necuclus mano klausimėlis. Tikiuosi atsakysite.
Miegu ramiai, kai miegu, mat, leidžiant knygas, kaip ir gimdant bei auginant vaikus, laiko miegui ne per daugiausia lieka. Bet pietus pagaminti suspėju.
Į visus kitus Daineko klausimus galėčiau atsakyti - viskas po truputį juda į priekį.