vynuogei

Kalbos nerimsta, kad vakarop šiaurys pargins į mūsų kiemus
savo sniegą, pluta užklos sodo nykštukus, užmuštus katinus,
srutas, kur paukščiai lesa su pasimėgavimu prie beržo,
dar vienos žiemos nebeištversi susirangiusi aplinkui stulpo liemenį,
aš tave nukirsiu, mano vynuoge, sąžiningai, kaip ištikimas
tavo tarnas, kirsiu tik su išgaląstu kirviu kaip prašei, nepajusi,
karūną išlydysiu, rubinus, tavo rubinus
paversiu vynu, kurį per visą žiemą gersiu, neskiestą,
palaimink Viešpatie, jokio vandens, jokio spirito, taip elgiasi tik neišmanėliai,
išdavikai, mano valdove, jiems gedulas tai šventė - prisisiurbt,
nulėkt į kaimą mergų. O mudu jau seniai kartu, vienas kitam
buvome brangiausi.
Ant pečių tave nunešiu į duobę kol dar nesninga.