Kalbos nerimsta, kad vakarop šiaurys pargins į mūsų kiemus
savo sniegą, pluta užklos sodo nykštukus, užmuštus katinus,
srutas, kur paukščiai lesa su pasimėgavimu prie beržo,
dar vienos žiemos nebeištversi susirangiusi aplinkui stulpo liemenį,
aš tave nukirsiu, mano vynuoge, sąžiningai, kaip ištikimas
tavo tarnas, kirsiu tik su išgaląstu kirviu kaip prašei, nepajusi,
karūną išlydysiu, rubinus, tavo rubinus
paversiu vynu, kurį per visą žiemą gersiu, neskiestą,
palaimink Viešpatie, jokio vandens, jokio spirito, taip elgiasi tik neišmanėliai,
išdavikai, mano valdove, jiems gedulas tai šventė - prisisiurbt,
nulėkt į kaimą mergų. O mudu jau seniai kartu, vienas kitam
buvome brangiausi.
Ant pečių tave nunešiu į duobę kol dar nesninga.
kasnakt atsikeliu prie kelio
ir niekaip nesuprantu kaip
po galais aš gimiau šitoks
lunatikas, kažkada apsisiojau
mamos augintas daržoves,
namo sandeliuke,
nes galvojau kad ten
tualetas. Bijau kad nuklysiu
keliu, kuris mane šaukia pas tave.
Drįstu tave sukandžioti savo sunaudotom dantėm, mano vynuoge,
klausykis kaip tavo galūnės, molekulės, akys, viena po kitos dingsta mano ertmėje, tirpsta į nežinią, į malūną kurio malūnininkas yra rūgštus senis brač.
Frydrichas sulamdė man nosį kairiąja ranka,
net nepastebėjau, net nejutau, žaibiškas greitis,
tik sušilo veidas, akys drumzlėm apsidraukė
ir prisiminiau tave, tokią bjaurią mergą,
sulaižytom plaukom, kaip bernas, su džinsais,
matyt, mirusio dėdės, net bloga pasidarė kad
tave mylėjau, kale tu.
Frydrichas sulamdė man nosį kairiąja ranka,
net nepastebėjau, net nejutau, žaibiškas greitis,
tik sušilo veidas, akys drumzlėm apsidraukė
ir prisiminiau tave, tokią bjaurią mergą,
sulaižytom plaukom, kaip bernas, su džinsais,
matyt, mirusio dėdės, net bloga pasidarė kad
tave mylėjau, kale tu.
Bei bi bei bi ai lov ju sou mač, ai bilyv vy ar veri lovli kapl
Ypatingai svarbi detalė amišų aprangoje - raišteliai, ar kabliukai su akutėmis atstojantys sagas, kurios, pasak Ordnung, amišų aprangoje yra netinkamos, nes jų esama karinėse uniformose. Tai simbolizuoja taikų amišų būdą, o dėl savo tvirtų pacifistinių pažiūrų jie netarnauja JAV kariuomenėje.
jis visada kaip atgarsis
rėžia sparną apie mano ausis
sudunda baugiai miegant
kad naktis būtų naktimi
priglaudžiu ausį prie drėgnos sienos -
ten kaimynai stumdo lovą
viens kitam primindami
tai kas žodžiais skamba per tyliai
Jis kaip gandas
apsisuka nežinant
liečia mano nuogą
šakumą
suima
lyg jauną
alksnio kotą,
sudrebu nes aš čia vienas.
artėja
paplekšnoja per petį
atsisuku
ir duoda man į snukį dėl akinių.