- Vizija -

-(alegorinė epinė poezija.)-


Pro Vakaro sudegusias šakas, žara, rusenusi virš horizonto,
Sudūlėjo,
Ir merkės skliauto vokas, juostančia naktim,
O mano akys ašarojo – rodos degė vėjyje, nakty
Be vėjo, be lietaus, žvaigždelių – nei vienos,
Tylėjime tamsos atlėgus dienos karščiui
Minčių vežimai kaitę –

Nekeitė
Spalvos...

...Tik stojo, ir Tamsa pražydo Šviesą –
Atsivėrė aikštė:

Giliai,
Viduj,
Toli toli – už metų
Keturių...

Toj aikštėj, juodas budelis, stovėjęs
Iškėlė kirvį rankoj ir kirto
Saulę danguje,

Ir sparnas baltas, balto angelo,
Ant susirinkusios minios galvų
Plazdėjo,

O juodas budelis, sakytum neatlaikęs
Degančios aistros, 
Nusviedęs  kirvį,
Šoko pats nuo pakylos
Į minią...

Ir
Taršė baltą sparną su visais
Šviesos – kiekvienas nors po gabalėlį
Pasiimti sau norėjęs, kitas kitą
Mynė

Taip, miškas rankų, jį sudraskė į mažiausius
Skutelius,
Ir taip, Diena, draiskanomis, suplyšo pačią Naktį –
Suvokę kas nutiko, aikštėj, tamsoje
Jie šūkaliojo viens kitam
Norėję sparną vėl sunešt  – į vientisą susegti,

Tačiau, kai senas vaikas – augęs be kančios
Žmogus,
Atgniaužė, ir pridėjo savo, paskutinę sparno skiautę,
Jis neatgijo - sniegu gulėjo be šviesos,
Tylėdamas:

Sakytumei, banginių keturių Visatoj laikomą,
kad nenuskęstų tamsoje, ledinę aikštę – pakylą, ir kirvį
Aikštėje...


___________
Ilona.L.
2015-01-18d