Tiesiog negalėjau to suprasti –
net kai mokytojas vienoje rankoje laikė apelsiną (Žemę),
o kitoje – citriną (Mėnulį),
o už jos su žibintuvėliu stovėjo jos mėgstamiausias mokinys (Saulė).
Tiesiog negalėjau to suvokti –
visą tą citrusinę visatą, tas nelygaus paviršiaus planetas, kurios sukosi taip lėtai,
jog niekas net nematė jų judant.
Maniau: jei tik pakankamai stipriai susikaupčiau,
galėčiau tapti tuo vieninteliu žmogumi, pajutusiu tai, ko niekas kitas negalėjo, –
lengvą žemės truktelėjimą, dangaus poslinkį, Žemę, perjungiančią pavarą.
Nors buvau tik mažytė dulkė ant kitos dulkės,
nors buvau tik adatos dūris viename apelsino žievės gumbelyje,
tada buvau tikras, kad pasižymiu ypatingu, itin jautriu suvokimu.
Tada buvau tikras, kad mano mama – vienintelė, kuri šaukdavo:
"Pasaulis nesisuka aplink tave!"
Žemė buvo trapi ir daugiausia sudaryta iš vandens –
taip pat, kaip ir apelsinas, kurį nulupus matyti vien vanduo,
taip pat, kaip ir aš, kurį nulupus matyti vien vanduo.
Žvelgdamas atgal į tą trečios klasės gamtos pažinimo pamoką,
suprantu, kodėl kai kurie žmonės atsisakė šlovės, religijos ar vaistų paieškų –
ypač tie, kurie suvokia
nepakeliamai lėtą pasaulio slinktį,
kurie turi gerai išvystytą erdvinį mąstymą
ir supranta, kokie menki mes esame.
Bet ne aš – net ir dabar norėčiau būti Dievu, ta jėga,
kuri suka planetas taip, kaip suku gaublį, krepšinio kamuolį ar "yoyą".
Norėčiau būti tas mokytojas, kuris parenka vaisius,
arba tuo mėgstamiausiu vaiku, kuris suteikia Mėnuliui švytėjimą.


Passchendaele2
