Žmonės, kurie dainų tekstuose,
ypač rimuotuose, randa prasmę,
yra tingūs mąstytojai. Jie nėra
skaitytojai, mokslininkai ar
akademikai. Jie yra tinginiai
idiotai, kurie ieško gyvenimo
pamokų ir įkvėpimo populiariojoje
muzikoje. Nesvarbu, ar tai studentai,
kurie valandų valandas guli savo
bendrabučio kambariuose ir klausosi
muzikos, ar žmonės, kurie kasdien
klausosi mėgstamų albumų važiuodami
į darbą ar bėgiodami, žmonės, kurie
klausosi išminties rimuotuose dainų
tekstuose, ne ten, kur ieško.
Tikimybė, kad kas nors jaudinančio
ar cituotino bus skirta parašyti
ir tuo pačiu metu rimuotis, yra
neįtikėtinai maža. Taip yra todėl,
kad labai mažai rašinių yra jaudinantys.
Bendras žmonijos parašytų jaudinančių
sakinių skaičius, palyginti su bendru
visų žmonijos parašytų sakinių skaičiumi,
yra neįtikėtinai mažas. Taip yra todėl,
kad dauguma rašinių yra aiškinamieji,
mokomieji arba niekam tikę. Didžiąją
dalį tekstų, kuriuos kasdien skaitote
internete, rašo žurnalistai-darbininkai,
jūsų draugai arba laisvai samdomi
tinklaraštininkai, kurie rašo tekstus
masalų turinio fabrikams. Pastarosios
dvi grupės sudaro kategoriją "šiukšlės".
Geri žurnalistai paprastai praneša tik
istorijas ir naujienas, neįterpdami
daug pasakojimo ar redakcinių straipsnių,
o tai netinka galingai ar įsimintinai prozai.
Taip pat yra aprašomųjų tekstų, kurie
paaiškina scenų, veikėjų ar pasaulio,
kuriame gyvena rašytojas, detales.
Taigi lieka saujelė įtikinamų ar
pasakojamųjų tekstų, ir tai yra
viskas, ką galima cituoti žmonijos
rašiniuose.
Dauguma populiarių citatų vertos
dėmesio būtent dėl to, kad jos
yra glaustos ir retos. Jei dauguma
raštų būtų pakankamai cituojami,
įtaigūs ir glausti, žmonės nieko
necituotų. Tai būtų kaip tas garsus
anekdotas apie vieną žuvį, kuri
klausia kitos "Kaip vanduo?" ir
gauna atsakymą: "Kas, po galais,
yra vanduo?". Tik anomalijos
patraukia mūsų dėmesį, o cituojamos
frazės yra anomalijos.
Tada turime dainų autorius, poetus ir
įvairius laisvos formos rašytojus,
kurių tikslas nebūtinai yra rašyti
įtaigią, cituojamą prozą, bet rašyti
frazes, kurios skamba gerai, kai
skaitomos garsiai arba dainuojamos
pagal muziką. Štai kodėl, jei rimuojasi,
tai tikriausiai nėra svarbu.
Paimkime, pavyzdžiui, garsiąją Šekspyro
citatą "Brevity is the soul of wit".
Jo posakis yra paveikus, nes ne tik
teiginys skamba teisingai, bet ir pats
sakinys yra pavyzdys to, ką jis teigia
esąs tiesa. Jei dainų autorius parašytų
panašią frazę, jis ar ji galėtų labiau
rūpintis rimais, o citata galėtų būti
parašyta taip: „Brevity is the soul of
levity“. Kažkas, išgirdęs tai dainoje,
galėtų pagirti ją už sąmojingumą,
galingumą ar jaudulį, kai iš tikrųjų
ji kvaila ir beprasmė – galiu tai pasakyti,
nes sugalvojau tai atsitiktinai, ką tik.
Rimuotos frazės, kurios netgi gali būti
prasmingos, yra kalbos, kurioje yra per
daug sinonimų, simptomas. Kuo didesnis
rašytojo žodynas, tuo geriau jis gali
rašyti rimus, demonstruodamas savo žinias.
Kaip ir visos demonstracijos, tai kyla
iš nesaugumo. Suprantame, žinote daug
sinonimų, kurie baigiasi panašiais garsais.
Vien tai, kad galite rimuoti frazes kartu,
dar nereiškia, kad turėtumėte. Rašymo
tikslas yra aiškiai bendrauti, o rimų
kūrėjai labiau rūpinasi savo rašymo
fonetine kokybe. Viskas, kas trukdo
pasiekti pagrindinį rašymo tikslą –
įžvalgumą, būtinai jį pablogina.
Velniop rimavimą.


Passchendaele2
