Rašyk
Eilės (81175)
Fantastika (2610)
Esė (1676)
Proza (11349)
Vaikams (2775)
Slam (94)
English (1234)
Po polsku (384)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 32 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Nėra nieko blogiau už Poeziją.*
Poeziją kūrė neišprusę Senovės žmonės,
pasitelkę primityvias pramogas. Pramogai
jie turėjo leisti laiką kurdami "žodžių
meną" ir sukiodami sijonus derliaus šventėse.
Jie neturėjo televizijos, vaizdo žaidimų,
kompiuterių ar povandeninių laivų, kuriais
galėtų linksmintis. Poeziją išrado žmonės,
kuriems taip trūko pramogų, kad jie labai
sureikšmino tokius dalykus kaip Saulė,
Mėnulis ir Lietus. Lietus verčia norėti
šlapintis, o paskui užmigdo. Nėra nieko
nuobodesnio už Lietų,
išskyrus Poeziją.

Beveik kiekviena pasaulio kultūra turi
turtingą poetinę tradiciją, kuri yra
vienodai ir pretenzinga, ir nuobodi.
Poezijos gerbėjai ir dėstytojai vartoja
tokius žargonus kaip "fonoestetika" arba
tariamai maloni žodžių ir frazių kokybė,
kaip pateisinimą, kodėl Poezija turi
kokią nors vertę. Žinote, ko iš tikrųjų
malonu klausytis?
Muzikos.
Poezija yra dainos be muzikos. Visi
žino, kad blogiausia bet kurios dainos
dalis yra žodžiai. Didžioji dalis muzikos,
kurios klausausi, yra be dainų tekstų.
Paskutinis dalykas, kurio noriu
klausydamasis gero atlikėjo, yra
koks nors idiotas, kuris man į ausį
ima kažką pasakoti. Pasilik tai savo
stojimui į universitetą, moksliukų
Viešpatie, bandau atsipalaiduoti
su muzika, o ne klausytis, kad šiktum
su žodžiais į mano ausų būgnelius.

Kas tokio svarbaus, kad reikia pertraukti
muziką, kad man apie tai papasakotum?
Negaliu sugalvoti nieko tokio skubaus,
kad turėtum tai užrašyti, padaryti,
kad tai rimuotųsi, o tada pertrauktum
mane tuo dainos metu. Tiesiog parašyk
man žinutę. Arba dar geriau, parašyk
sau ir įmesk telefoną į vandenyną.
Dainų tekstai yra šiukšlės. Žmonės,
kurie juos rašo, yra tik vos užmaskuoti
poetai, bandantys įkišti savo gėlių
kalbą į kiekvieną mūsų gyvenimo aspektą
kiekviena proga. Laimės sausainius
išrado poetai, kad galėtų į mūsų maistą
įmaišyti daugiau savo kvailų žodžių.
Visą vaikų pasakų prieš miegą industriją
perėmė šie kvėpuojantys bardai, ir jie
netgi infiltravosi į sportinių gėrimų
butelių kamštelius. Neįmanoma išvengti
šių nemalonių, žodžiais paauksuotų lelijų.

Poetai didžiuojasi savo simbolikos naudojimu.
Simbolių naudojimas yra iš esmės klastingas,
šiurpus ir nesąžiningas, arba, bent jau,
netiesioginis. Simbolika – tai tarsi buvimas
vakarėlyje su žmonėmis, kurie kalbasi priešais
Jus, turėdami per daug vidinių užuominų,
kurias supranta arba rūpi tik jiems. Kalbos
esmė – aiškiai perteikti idėjas, o ne į
savo žinutes įterpti paslėptų prasmių.
Jūs nesate karo belaisvis. Nustokite
bandyti įnešti paslėptų žinučių ir
tiesiog pasakykite, ką turite omenyje,
ir reikškite tai, ką sakote.

Poezija ne duoda, ji atima. Kiekvieną kartą,
kai išgirsti poetinę frazę ar eilutę, reikia
šiek tiek padirbėti mintyse, o tai vargina.
Kaip ir blogiausias menas, blogiausia poezija
reikalauja daugiausiai interpretacijos. Ar
autorius norėjo susieti smėlio grūdelius su
laiku, ar prisiminė tiesioginę užuominą apie
smėlį? Ar šaltis yra neatsakytos meilės,
mirties, entuziazmo praradimo metafora, ar
tiesiog šiek tiek vėsoka? Mes gyvename pasaulyje,
kuriame teroristai gali bet kurią akimirką
susprogdinti sunkvežimį; niekas neturi laiko
tokioms nesąmonėms.

Bet koks neaiškus arba interpretuojamas
tekstas yra ženklas, kad jis nebuvo
gerai parašytas. Ar visa ši interpretacija
turėtų būti smagi? Ar malonu skaityti,
perskaityti darkart ir iššifruoti tuos
pačius septynis žodžius vėl ir vėl? Blogiausi
filmai, kaip ir blogiausias scenarijus,
yra tie, kuriuose režisierius nusprendžia
paskutinėje scenoje nukirpti iki juodos
spalvos, neišspręsdamas pagrindinės filmo
siužeto linijos. Tai palieka istorijos
prasmę atvirą žiūrovo interpretacijai.
Tai suteikia pirmakursiams kino studentams
daug retorinio peno, kurį galima apmąstyti
klasės diskusijose, kurios nesvarbios, nes
nauja studentų grupė kitais metais diskutuos
apie to paties filmo prasmę, taip nieko
galutinai nenusprendusi.

Kokių žinių galima gauti iš tokios
netvarkingos kalbos, kad niekas
negali susitarti dėl jos prasmės?
Lengva pripažinti, kad visas rašymas
yra tam tikru mastu atviras interpretacijai,
bet kada rašymas peržengia ribą, kai yra
painus ir nepermatomas iki nenaudingumo ribos?
Šią ribą žymi Poezija. Būtent čia miršta
bendravimas. Kaip ir jachtos pirkimas,
tai visiškai nepraktiška ir daro įspūdį
tik kitiems kvailiams. Poezija nepraturtina,
ji erzina.

Pass.

*Išskyrus Rašyką.


2025-10-30 13:04
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą