Kai prabudau, saulė buvo nusileidusi,
O juodoji knygutė gulėjo šalia manęs
Kvapnioje trapių giliai violetinių gėlių
Jūroje.
Atrodė, kad esu be dabarties, be praeities ir be ateities,
Vienišas, su sielvartu, be šypsenų ir be vilties.
Atsistojau ir apsidairiau po žaliu laurų krūmu. Šviesiaplaukės
Senio dukters ten nebebuvo, o Pranašas miegojo!
Pasiėmiau knygą, nuėjau pas Jį ir pažadinau...
– Kokią knygą laikai paslėpta po užančiu? – pabudęs paklausė manęs...
Tylėdamas, įteikiau jam tą keistą svetima kalba parašytą
Veikalą, kurio nugaroje buvo įrašytas ilgas lotyniškas šūkis...
Užsitęsęs liūdesio ir sielvarto virpulys perkreipė jo išblyškusio
Dramblio kaulo veido raumenis, ir šviečiančios akys beveik užgeso...
Tai – man pasakė – yra Velnio knyga. Tai – prakeikta knyga.
Joje yra slaptos religijos Evangelija, kurią praktikuoja tamsi ir iškrypusi
Čigonų grupė, klajojanti Rytuose. Būtina nedelsiant sudeginti šį tomą
Ir išmesti jo pelenus į urvą...
Tada pažvelgė man į akis ir sugestikuliavo su neapsakoma baime ir siaubu;
Sušuko ir tarė: Atėjo mano laikas, matau tavo akyse niūrią ir kruviną Kaino
Dvasią. Mylėjai kaip mokinys, bet paskersi kaip brolį. ir vis dėlto parašyta:
Nežudyk!...
Atsakiau: Kas sutelkia dėmesį į savo brolio vyzdžius, negali matyti savo
Atvaizdo. Ir pridūriau: Didis gyvenimo poetas iki paskutinio lašo išgėrė
Malonumo ir skausmo taurę ir pareiškė: Mes visi gyvenime žudėme ir
Žudome; yra tie, kurie žudo bučiniu, yra tie, kurie žudo tiesa, yra tie,
Kurie žudo melu. Tik drąsus ir dosnus žmogus žudo kardu...
– Jūs, senas žmogau, buvote Kainas prieš mane. Mano sielos Kainas.
Išmokėte mane dieviškos meilės, ir mačiau Jus susikausčiusį senatviškame
Žmogiškosios meilės geisme. Atplėšėte iš manęs šviesiaplaukę savo dukrą,
Kurią slapta dievinau su tyra ir mistiška Rojaus meile. Todėl tik Jūs esate
Kaltas, jei dabar visos didžiosios, šviesios pasaulio tiesos man buvo paverstos
Vienu dideliu melu. O senatviškas ir nedoras senoli, niekinu Jus!
Tai sakydamas paėmiau sunkų akmenį ir sutraiškiau baltą Pranašo galvą.
Tada paėmiau juodąją knygą ir dar kartą perskaičiau ilgą lotynišką sentenciją:
„Kas bent kartą nepažeidžia šventų savo Dievo įstatymų, tas nevertas Jo
Mylėti; bet kas juos pažeidžia, arba nusižudo pirmą kartą, arba nužudo
Savo Dievą amžiams“.
Blyškus mėnulis pakilo horizonte kaip auksinis pjautuvas
Ir savo sidabriniais spinduliais ieškojo Šventojo Pranašo
Nusidėjėlio raudonojo kraujo, tarsi norėtų jį palaiminti...


Passchendaele2
