pagaliau ir vėl išdrįsau...

na ką padarysi...
reikia drąsintis. juk ir vėl teks tave, deja, pamatyti, bet...

grįžtu aš jau stipresnė!!!

miršta paukštelis savo auksiniam narvely...

na ir kas kad saulė šviečia?... juk paukštelis vis tiek mirs...

ir kada begsime nuo rasos apsunkusia pieva savo nuogomis pedutemis... saugiai tipensime kritusio azuolo kamienu i kita upes puse... guledami seksime debesu istorijas...???...

vasara

who's gonna be my personal jeasus?..

skrido kartą pelėda ir žvirblis per ežerą...
pelėda metė į vandėnį akmenuką,nuo kurio kilo vandens raibulai...
žvirblis skeptiškai pažiūrėjo į pelėdą ir nusijuokęs tarė:
-na ir kas iš to???
o pelėda jam atsakė:
-na ir kas, kad matai tik mažus vandens raibulus... vieną dieną jie gali tapti ir virs didelėmis bangomis, kurios galės viską padaryti...

esame tik mažos bangelės pasaulio okeane, tačiau vina dieną tapsime tikromis bangomis...

dažnai bangos užsimiršta ir naudodamos savo galią ima šluoti viską nuo žemės paviršiaus...

tačiau yra ir gerų bangų,kurios karštą vasaros dieeną gaivinančiai glosto kojas...

...TUšČIA...

Erdvė kečias. Šiluma ir šviesa pavirsta tamsiu šalčiu. Ji atidarė duris...
dar šilumos prisigėrusi ranka pajuto šaltą durų plieną.
prieš akis bėga daugybė plytelių.
žmonės liejosi tamsoje.
ant laiptelių prie durų stovėjo maža mergaitė.
maža mergaitė – bailus paukštelis.
paukštelis neskrido,
kažko lyg dvejojo,
kažko lyg ir laukė,
tamsa neviliojo...
mažasis paukštelis,
mažute ranka,
sužvarbusiais pirštais,
belaukiant nakčia,
pataisė kepurę,
patraukė žemyn
jos bailios akutės bėgiojo aplink...
tas mažas paukštelis – tamsoj, naktyje,
tos mažos rankelės sužvarbs šalnoje!
jos bailios akutės bėgiojo aplink...
gal laukė, gal geidė žvilgsniu apkabint?!?
gal baimė, gal šaltis, gal vėjo žvarba
sušaldė paukštelį, sukaustė nakčia...

katukė kramtukė

Priplaukus katė, daužydama uodegą į grindis, riaumojo ir net blusos nuo drebėjimo priduso. Sugalvojusios nuėjo ieškoti raudonųjų geizerių iš šašų versmės, todėl iškeliavo į kitą kūno dalį, o prieš tai pasidarė gražų nagų odelių apkarpymą ir užklijavo skyles kramtuke.
Na ir turėjo čepsėti. Tiek dirbo liežuviu, jog šis tapo nugalėtoju muzikinio cirko artistų trupėje. Ups... tik visi pamiršo jo pavadinimą. Kažkur buvau užsirašiusi...
Aha!
Pasaulis...

-2005-03-02-

jaunas mėnulis
gražiai
kabo jis
purvinam ežere

be žuvų
be žolių
ir be medžių žalių

ten kur teka srovė
purvinų purvinų
nešvarių negerų
kabo jaunas
mėnulis
gražiai ežere
bet tik vienas
tik vienas deja…

…piktas mano mėnulis
    nemyli
    jis
    nulis
    kas vyksta, kas bus
    kad ežeras jo
    nešvarus negražus

    mėnulį paliksiu
    pabėgsiu toli
    nuo purvo ir blogio
    kur mėnai kiti…

Ar jau sakiau? Aš mokausi žiūrėti. Taip, aš pradedu. Kol kas nelabai sekasi. Bet aš pasiryžęs nelesti laiko veltui.
Kaip man, pavyzdžiui, niekuomet neateidavo į galvą, kiek yra veidų. Yra daugybė žmonių, bet veidų – dar daugiau, nes kiekvienas turi po keletą. Yra žmonių, kurie nešioja metų metais vieną ir tą patį veidą, be abejo, jis nusidėvi, susipurvina, susiraukšlėja, išsitampo kaip pirštinė, kurią mūvėjai kelionėje. Tai taupūs, paprasti žmonės; jie nekeičia veido, jie net neduoda jo išvalyti. O, jis dar visai geras, sako jie, ir kas gali jiems įrodyti, kad yra ne taip? Tiesa, kyla klausimas, ką jie daro su kitais veidais, nes juk turi keletą? Jie juos sutaupo. Jų vaikai juos nešios. Bet pasitaiko, kad tų veidų užtenka ir jų šunims. O kodėl gi ne? Veidas yra veidas.
Kiti žmonės nepaprastai greitai keičia veidus, dedasi juos vieną po kito ir visus nudėvi. Iš pradžių jiems atrodo, kad tų veidų užteks amžiams, bet, žiūrėk, vos sulaukia kuturiasdešimties, o veidas – jau paskutinis. Aišku, tai gana tragiška. Jie neįpratę tausoti veidų, paskutinis susitrina per aštuonias dienas, prakiūra, vietomis suplonėja kaip popierius, vis ryškiau išlenda tai, kas yra po apačia, neveidas, ir jie vaikšto su juo.
Bet ta moteris, ta moteris: ji buvo visai įkniubusi į save, veidu į savo rankas. Tai buvo rue Notre-Dame-des-Champs  kampe. Mano žvilgsnis iš kart sulėtėjo, vos tik ją pamačiau. Kai vargšai susimąsto, negalima jų trugdyti. Galbūt jiems vis dėlto dar ateis mintis.
Gatvė buvo pernelyg tuščia, jos tuštuma nuobodžiavo, traukė man iš po kojų žingsnius ir kaukšėjo jais čia vienur, čia kitur nelyginant klumpėmis. Moteris išsigando ir pasikėlė iš savęs, pernelyg staigiai, pernelyg smarkiai, tad veidas pasiliko jos delnuose. Mačiau, kaip jis ten guli, mačiau jo tuščią formą. Reikėjo neapsakomų pastangų neatitraukti žvilgsnio nuo tų rankų ir nepažiūrėti, kas nuo jų atsiplėšė. Buvo kraupu matyti veidą iš vidinės pusės, bet vis dėlto daug labiau aš bijojau nuogos žaizdotos galvos, nepridengtos veidu.

R. M. RILKĖ