Ar jau sakiau? Aš mokausi žiūrėti. Taip, aš pradedu. Kol kas nelabai sekasi. Bet aš pasiryžęs nelesti laiko veltui.
Kaip man, pavyzdžiui, niekuomet neateidavo į galvą, kiek yra veidų. Yra daugybė žmonių, bet veidų – dar daugiau, nes kiekvienas turi po keletą. Yra žmonių, kurie nešioja metų metais vieną ir tą patį veidą, be abejo, jis nusidėvi, susipurvina, susiraukšlėja, išsitampo kaip pirštinė, kurią mūvėjai kelionėje. Tai taupūs, paprasti žmonės; jie nekeičia veido, jie net neduoda jo išvalyti. O, jis dar visai geras, sako jie, ir kas gali jiems įrodyti, kad yra ne taip? Tiesa, kyla klausimas, ką jie daro su kitais veidais, nes juk turi keletą? Jie juos sutaupo. Jų vaikai juos nešios. Bet pasitaiko, kad tų veidų užtenka ir jų šunims. O kodėl gi ne? Veidas yra veidas.
Kiti žmonės nepaprastai greitai keičia veidus, dedasi juos vieną po kito ir visus nudėvi. Iš pradžių jiems atrodo, kad tų veidų užteks amžiams, bet, žiūrėk, vos sulaukia kuturiasdešimties, o veidas – jau paskutinis. Aišku, tai gana tragiška. Jie neįpratę tausoti veidų, paskutinis susitrina per aštuonias dienas, prakiūra, vietomis suplonėja kaip popierius, vis ryškiau išlenda tai, kas yra po apačia, neveidas, ir jie vaikšto su juo.
Bet ta moteris, ta moteris: ji buvo visai įkniubusi į save, veidu į savo rankas. Tai buvo rue Notre-Dame-des-Champs  kampe. Mano žvilgsnis iš kart sulėtėjo, vos tik ją pamačiau. Kai vargšai susimąsto, negalima jų trugdyti. Galbūt jiems vis dėlto dar ateis mintis.
Gatvė buvo pernelyg tuščia, jos tuštuma nuobodžiavo, traukė man iš po kojų žingsnius ir kaukšėjo jais čia vienur, čia kitur nelyginant klumpėmis. Moteris išsigando ir pasikėlė iš savęs, pernelyg staigiai, pernelyg smarkiai, tad veidas pasiliko jos delnuose. Mačiau, kaip jis ten guli, mačiau jo tuščią formą. Reikėjo neapsakomų pastangų neatitraukti žvilgsnio nuo tų rankų ir nepažiūrėti, kas nuo jų atsiplėšė. Buvo kraupu matyti veidą iš vidinės pusės, bet vis dėlto daug labiau aš bijojau nuogos žaizdotos galvos, nepridengtos veidu.

R. M. RILKĖ