...

Kaukolės, kaukolės-
per potvynį - mėlynos,
kur jūsų akys, plaukai,
skrybelaitės?

Kaukolės, kaukolės –
vitrinoje mėtosi-
nepirks jūsų niekas,
už stiklo neaiktels.

Kaukolės, kaukolės –
raudonos ir šaltos -
-tarpusavy šnabždas
lyg mūsų nebūtų-

Kaukolės, kaukolės
kastuvais praskeltos,
minkštuos pataluos
po baldakimais rūtų.

Kaukolės, kaukolės –
štai mano ir tavo-
pajuodę lyg ašaros
ar seilių baltumo….

Kaukolėms, kaukolėms
paviršiai lingavo,
bet kaukolių, kaukolių
žemėj nebuvo.

...

Drebėjimas


Kaukolės, kaukolės- per potvynį - mėlynos,
kur jūsų akys, plaukai, skrybelaitės?
Kaukolės, kaukolės – vitrinoje mėtos-
nepirks jūsų niekas, už stiklo neaikčios.

Kaukolės, kaukolės – raudonos ir šaltos -
-tarpusavy šnabždas lyg audeklą siūtų-
Kaukolės, kaukolės kastuvais įskeltos,
minkštuos pataluos po baldakimais rūtų.

Kaukolės, kaukolės – štai mano ir tavo-
pajuodusios ašaros, seilių baltumo….
Kaukolėms, kaukolėms  žemė lingavo,
kaukolių kaukolių žemėj nebuvo.

...

Oranžinės kaukolės, kaukolės mėlynos,
kur jūsų akys, plaukai, skrybelaitės,
kaukolės, kaukolės - po žemėmis mėtos,
nerinks jūsų niekas, neverks, net neaikčios.

Kaukolės, kaukolės - geltonos ir baltos
taip tyliai šnabždas tarytum manęs čia nebūtų,
kaukolės, kaukolės, kastuvų įskeltos,
minkštuos pataluos po baldakimais rūtų.

Kaukolės, kaukolės - mano ir tavo
juodos lyg ašaros, seilių baltumo -
kaukolėms, kaukolėms žemė bangavo
kaukolių kaukolių žemėj nebuvo.

kaip žvilgsniu sulaikyti jūroj tolstantį laivą? – klausiau, mažas kaimo      berniukas, augantis labai lėtai
ir tada atėjo burtininkė, iš rūko išniro plati jos ranka
su žiedais ant pirštų, darželio radastom, nebeprinokstančiom uogom

klausiau ir klausiau, ieškodamas išeities
iš viso to, kas neturėjo kelio į čia
ko neradau paskui visą gyvenimą –
aš mažytė kaimo mergaitė, pajūrio vėjo dukra

man rūpėjo kiti vaidinimai, kitos gėlės kiti paveikslai
jūroje tolstantis laivas ar besugrįš į krantą
senatvėje sėdint ir rūkant menkę
šaltą ir sausą žuvį, alkaną kaip ir aš

tų dienų prisiminimai išblėsta
išnyksta kaip kirminas graužiąs sielą kaip sienojų trandis
man pasilenkus nuskinti grybą sušnypštė susirangęs kirminas
ir išgąstis vėl toks apėmė kaip tada, šokant per upelį, kai sušnypštė
toks pat susiraitęs kirminas

paskui per mažai nužindau savo krūtis
ir daviau kūdikiui su visu išgąsčiu, visai užmiršusi laivą –
ir kūdikio krūtinę ir nugarą išbėrė bjauriais raudonais spuogais
kurie tapo nebeprinokstančiom uogom

ką tada daryti, klausiau senolių pirkioje kurie ant aukšto
sijojo miltus, kaitė puodus, pynė ir degino skujas
parsivesk į namus burtininkę, užkalbėtoją, sakė seni paveikslai
verkdami ant sienų kruvinom ašarom

tada tik išliksiu, tikėjau, vienišas mažas keliautojas
reikia slėpti mažus vaikus ir mažus gyvulius nuo negerų akių
tada ji atėjo, senutė, sako kada tu spėjai pasigimdyti?
berniukas, o ružavi vystyklai, tokie švarūs džiūsta

nežinojau, kas gimsiu, motina taip pat nežinojo
vos senutė išėjo kūdikis ėmė klykti
ir klykė ir klykė ir laivas nesulaikomai tolo
nei žvilgsniu, nei kortų akimis nebesulaikysi

tada atkirtau savo slenksčio gabalėlį
ir dar turėjau parako, visa tai pakūriau keistos ugnies savo dūmuose
varčiau klykiantį kūdikį kaip paskenduolį kad varto pailsus banga
ir jis nustojo klykti, būsimas paskenduolis, išmestas į krantą
nuo kurio žvilgsnio jūroje tolo laivas

šnypštė ir šnypštė burtininkė, burtininkės užkalbinėjimai
(aš tada buvau parvestas burtininku iš kitos pasvietės į čia
stovėjau tarpduryje ant nukapoto slenksčio
stengdamasis žvilgsniu sulaikyti nuo mūsų tolstantį laiką)

ir mano užkalbėjimai man nepadėjo, iš naujo
išaugau troboj lyg dūmas, lyg pakulų kuodelis
nustojau klykti ir kriokti, verkiau tyliai tyliai, ašaromis
išsiduodamas kas esu, buvau ir būsiu

netikęs užkalbėtojas, paspringęs pirmu sausu žodžiu

1980.X.8.

Bložė, Vytautas P. Prieš išskrendant man ir tau: Poetinė

...

kaukolės, kaukolės:
oranžinės, mėlynos
kur jūsų akys, plaukai,
skrybelaitės?

raukšlės, blakstienos,
duobutės?

lauku vaikšto povai
ir sėlina hienos

kaukolės kaukolės
žaisliukai

....