- Beje, - nusuko ji kalbą, - pas jus buvo panelė Bronė?
    - Taip! Ir aš baisiai patenkintas. Tegul Viešpats pasigaili manęs! Jinai paliko man sąsiuvinį - "Širdies kančios" tenai parašyta.
    - Skaitėt?
    - Kur iškęsi! O, ten aistros, kraujas kunkuliuoja, dūsavimai ir ilgesio naktys. Be to, ji prašė išbraukti silpnąsias vietas.
    - Pasitarnavot?..
    - Taip, perbraukiau nuo pirmos ligi paskutinės raidės.
    - Koks žiaurus!.. Ir ką ji?
    - Pasakė ačiū.
    - Bet ji nieko sau mergaitė. Vertėtų apsisukti, ponas Antanai.
    - Dėkoju. Deja, man dešimt jų nereikia.
    - Jau pakliuvot kuriai nors į rankas?
    - Ne.
    - Tada aš nieko nesuprantu...
    - Čia nėra ko suprasti: tik žiūrėk tiesiai.
Jo žvilgsnis sustojo prie Valentinos.
    - Tiesiai prieš save matot bokštą, - išsisuko ji.


Antanas Vaičiulaitis "Valentina"

Kai nervinies, bijai, nerimauji, lauki, nespėji ir galiausiai viskas ateina ir išeina. Bet viduj nelieka tuščia.
Kai važiuojant į priekį sninga, vos ne pūga siaučia; kai šalta labai ir be proto; kai nori rūkyt visą dieną, o paskui kai jau parūkai, tai.; kai galvoja, kad trūks gert, nors dar nė nepradėjo; kai praeinam tik pusantro rato alias; kai lakstau pirmyn atgal prie vartų; kai pradedam gert ir neskanu; kai visi išsibarsto kas kur; kai sėdim su ant sūpynių, skaičiuojam ir fotografuojam žvaigždes, klausom cry baby ir kaifuojam; kai pareinu, o ten - visiškas chaosas, nėr vandens, kai kuriem bloga; kai ilgai ir nesėkmingai ieškom skydelio, kuris iš tikrųjų juk spintoj; kai palaikom šviesą viena kitai; kai staiga ištraukia tortą, uždega žvakes, pasodina į kėdę, sykį iškelia nesėkmingai, o aštuoniolika sykių - sėkmingai, tada visą išmaudo šampane, sveikina, bučiuoja, dainuoja, o aš gręžiu plaukus... Kai man išplauna galvą su "Tyru", o likusį laiką vaikštau su raudonais treningiukais, šlapiais plaukais vėl sėdžiu ant sūpynių ir kalbam apie pinigus ir gyvenimą; kai bandau pamiegot, bet nesigauna; kai jis pameta akinius, o aš vėliau randu; kai pametu visus daugelį savo pačiokų; kai vidury nakties kepu sumuštinius ir būnu gera; kai galiausiai užmiegam ir pramiegu; kai ateina taisyt vandens, o visi išsigąsta, kai galiausiai visi atsikelia, vėl kepu sumuštinius, vėl būnu gera ir taip toliau...

Kai sėdim ant pievelės, žaidžiam alias, geriam puikų saldų šampaną, klausom gorillaz ir robbio, deginamės, šnekamės, planuojam... Kai mėgaujamės akimirka. O po to vėl sninga.

Ačiū tau, A, kad klykteli mane pamačius ir atmazgioji mano pakabuką
Ačiū tau, D, kad paskolini treningiukus ir paryškini atvirutės tekstą
Ačiū tau, L, kad visada kartu :)=~ ir taip labai mane myli
Ačiū tau, A, kad stipriai stipriai apkabini ir tuo pasakai viską
Ačiū tau, V, kad esi tokia linksma ir man priėjus niekad nepamiršti "hiya, baby" arba "how u doin?"
Ačiū tau, R, kad palinksmini grasindamas kviest "TV Pagalbą", kad surastų tau akinius
Ačiū tau, L, kad esi toks atviras ir paprastas ir žinai, kada jau laikas išsivalyt dantis
Ačiū tau, T, kad uždegi žvakes ant mano torto ir jo neišmeti ant žemės
Ačiū tau, T, kad ne visus tris šampano butelius išpili ant manęs ir palaikai tradicijas
Ačiū tau, M, kad gyveni taip gerai ir bendrauji taip mielai
Ačiū tau, T, kad su tavim gera ir lengva, ir kad murmi per miegus
Ačiū tau, D, kad su tavim taip... "<...>žiauriai kūl."
Ačiū tau, A, kad taip nuoširdžiai prisimeni visokias senas geras akimirkas [beje, paskolinsiu tau savo dovaną]
Ačiū tau, M, kad padarai sangrijos ir esi tokia karšta
Ačiū tau, A, kad atvažiuoji nors trumpam ir tiek visko prilinki
Ačiū jums, m ir t, kad man padėjot :)

Ačiū už instrukciją. Dar daug daug dienų ji mane lydės...

Gal į kitų tūsus eit ir geriau, nei pačiai organizuot, bet visvien. 18tą prisiminsiu :)

Po :* visiem.

<...>

Ana: Tu daraisi kvailesnis, negu esi, žaidi kažkokį teatrą, kuris tau visai netinka. Aš tau dar pasakysiu!Tu koketuoji tuo savo neturtu, ta savo vargana, skurdžia vaikyste, vis prisimeni tą vargšę, nuskurdusią mamą. Tai tiesiog bjauru.
Henrikas: Pamenu, tu manęs paklausei, ką Frida dirba, aš pasakiau, kad ji - padavėja. Aš prisimenu tavo balsą, prisimenu tavo veidą.
Ana: Nebūtina rodyti nešvarius marškinius ir skylėtas kojines. Nebūtina vaikščioti pleiskanom nubarstytais pečiais ir juodom panagėm.
Henrikas: Mano nagai visada švarūs.
Ana: Tu ne visada būni švarus, kartais atsiduodi prakaitu.
Henrikas: Tu čia jau per toli nuvažiavai.
Ana: Kurgi ne. Pastorius negali pakęsti tiesos.
Henrikas: Aš tik nepakenčiu, kad tu tokia pikta.
Ana: Nemindžiok manęs, Henrikai.
Henrikas: Gerai, kad šis pokalbis įvyko prieš vestuves.
Ana: Taip, nuostabu. Dabar mudu žinom, kokie esam. Mes vos nepadarėm nepataisomos klaidos.
Henrikas: Tai tu pasirengusi viską išardyti?..
Ana: Ar aš čia viską ardau?
Henrikas: Blogiausia, kad abu mudu esam...
Ana: Ir paaiškėjo, kad taip viskas netvirta.
Henrikas: Baisu...
Ana: Norėčiau pravirkti, bet negaliu. Man per daug liūdna.
Henrikas: Aš irgi norėčiau pravirkti, man irgi pašėlusiai liūdna. Aš nenorėčiau tavęs prarasti.
Ana: O ką tik norėjai.
Henrikas: Taip, aš suprantu.

<...>

Ana: Henrikai?
Henrikas: (tyli)
Ana: Henrikai.
Henrikas: Ne.
Ana (ištiesusi ranką): Henrikai!
Henrikas: Nesivargink.
Ana: Man liūdna.
Henrikas: Šit kaip. Apgailestauju.
Ana: Aš prišnekėjau baisių dalykų.
Henrikas: Taip.
Ana: Tu man turbūt niekad šito neatleisi.
Henrikas: Nežinau.
Ana: Vadinas, tai pabaiga?
Henrikas: Man taip atrodo.
Ana: (Atsidūsta) Toks įspūdis.
Henrikas: Išskridusio žodžio nebesugausi.
Ana: Nesuprantu?
Henrikas: Čia iš Liuterio. Jis manė, kad sakyti galima beveik viską. Bet ne bet ką. Kai kurie žodžiai yra nebeatšaukiami.
Ana: Tai tu manai, kad aš...
Henrikas: Taip.
Ana: Bet juk tai siaubinga.
Henrikas:Taip, tai baisu.
Ana:Bet juk tu esi pastorius.
Henrikas: Mano darbas su šiuo dalyku...
Ana: Tu privalai man atleisti.
Henrikas: Negaliu, aš dabar įtūžęs. Aš taip tavęs nekenčiu, kad galėčiau primušti.
Ana: Pasakei gryną tiesą.
Henrikas: Į sveikatą.
Ana: O aš čia sėdžiu, žeminuos ir...
Henrikas: Nieks tavęs neprašo.
Ana:...vis dar galvoju, kad tu... kad tu turėtum man atleisti!
Henrikas: Jeigu turėčiau jėgų, aš dabar atsistočiau ir išeičiau, užtrenkčiau šitas duris ir niekada daugiau čia negrįžčiau.
Ana: Tu verki?
Henrikas: Taip, aš verkiu, bet verkiu iš piktumo. Ne, tu nesiartink. Neliesk manęs.

Ana paliečia jį, jis suduoda jai per ranką, stipriau negu norėjo, ji nusigandus atšlyja į pakylos turėklus, pusračiu apjuosusius altorių. Ana apstulbus ir nusigandus.

Ana: Tu man sudavei!
Henrikas: (įtūžęs) Galiu ir vėl suduoti. Dink iš čia! Aš nebenoriu tavęs matyti. Tu man tiesiog bjauri, tu mane kankini. Kankini, nes nori mane kankinti. Dink iš čia. Prasmek.
Ana: Tu tikras gyvulys. Pagaliau pradedu suprasti, kodėl mano mama tavęs bijojo. Aš pradedu suprasti...
Henrikas: (Nutraukdamas ją) ...šit kaip, tiesiog nuostabu. Tu su savo motina dabar pulsite viena kitai į glėbį ir dėkosite Dievui, kad tu pasprukai tik šiek tiek nusigandus ir praradus nekaltybę.
Ana (įtūžus): Po velnių, koks tu vulgarus! Žinok, ne tik mama su tėčiu... Mane ir Ernstas perspėjo. Jis sakė, kad tu - dviveidis žmogus, kuriuo negalima...
Henrikas (išblyškęs): Ką jis tau sakė? Ernstas taip sakė?
Ana: Sakė, kad tu nepatikimas. Kad tu melagis. Prasčiausios rūšies melagis, nes pats nesuvoki, kada meluoji. Jis sakė, kad tu tiesiog nesugebi atskirti tiesos nuo melo. Tai ir buvo ta tikroji priežastis, kodėl tu tapai pastorium.
Henrikas: Ir visa tai - Ernsto žodžiai?
Ana: Ne.
Henrikas: Tai ką tau Ernstas sakė apie mane?
Ana: Nieko. Tu jam patinki. Pats žinai.
Henrikas: Dabar aš nieko nebesuprantu. (Išsigandęs.)
Ana: Man atrodo, kad tau reiktų susirasti Fridą ir atnaujinti santykius. Net Karlas mano, kad ji būtų puiki pastoriaus žmona. O kaip buvo su Ana Okerblom, pasilik sau skliausteliuose.
Henrikas: Nevaidink kaip teatre, nes tau nė velnio neišeina. Ir nemurkdyk Fridos į šitą purviną...
Ana: Panelė Frida nekėlė jokių reikalavimų. Ji mylėjo savo mažąjį Henriką. Kaip mama, kurios meilei nebuvo ribų.
Henrikas: Užsičiaupk.
Ana: Oi, koks tu šiurkštus...
Henrikas: Lygiai toks kaip tu.
Ana: Taip, žinoma.

Tyla ir įtūžis, beveik girdėti, kaip jis trankosi patalpos prietemoj, kaip atitrūkęs nuo susivaidijusių žmonių atsimuša į lubas, į sienas, dar kiek - ir išdaužys langus, išdegins lyg baisi ugnis akmenines grindis.

Henrikas: Dabar aš vėl atpažįstu savo gyvenimą. Jis pagaliau grįžta atgal ir atrodo toks, koks buvo visada. Buvau užmigęs, sapnavau. O dabar atsibudau.
Ana: Kartais tu atrodai kaip iš kokio romano. Tarnaičių romano.
Henrikas: Matyt, geriau nesugebu.
Ana: O juk mudu turėsim vaikų! Turėsim tris. Du berniukus ir mergaitę. Kaip viskas bjauru. Kaip viskas kvaila. Ko aš čia sėdžiu toj apleistoj palmių pastogėj, toje dykynėj, lauke nyku, tamsa, man rodos, jau pradėjo snigti. Taip. Kaip kvaila. O tas svetimas, man visiškai svetimas vyras man rėkia, muša mane. Tiesiog beprotybė.
Henrikas: Kaip mes galėsim po viso to gyventi?
Ana: Kaip nors gyvensim.
Henrikas: Tu nematai paties baisiausio.
Ana: Ko aš nematau?
Henrikas: Mes turėjom didžiulį turtą. Tą meilės turtą mes iššvaistėm...
Ana:...dėl niekų paleidom vėjais.
Henrikas: Man tikrai nerūpi tos vestuvės. Jos gali būti bet kur. Nors ir Šiaurės ašigaly.
Ana: Man nusispjaut į visa tai. Tu pats nuspręsk.
Henrikas: Ne, ne. Tas ritualas tau daug svarbesnis negu man. Būtų neprotinga dar labiau skaudinti tavo motiną.
Ana: Ji galėtų ir čia atvažiuoti.
Henrikas: Tavo mama ir mano mama! Čia? Tada geriau didžiulis teatrališkas balius, kur viską paskandins ta idiotų jūra.
Ana: Mes galim iš viso nesituokti. Aš būsiu tavo šeimininkė.
Henrikas: Ačiū už tokį pasiūlymą. Aš pagalvosiu apie tai.
Ana: Henrikai!
Henrikas: Taip, Ana. Taip.
Ana: Mudu čia barėmės, šūkavom Dievo akivaizdoj. Kaip tu manai, ką jis apie tai pasakytų?
Henrikas: Nežinau. Vieta tikrai neįprasta.
Ana: Gal tu manai, kad čia ir buvo savotiškos jungtuvės?
Henrikas: Ne, aš taip nemanau. Mes iš visų jėgų pasistengėm pribaigti savo meilę.
Ana: Negi mes nešiojamės tokią siaubingą neapykantą?
Henrikas: Taip. Aš taip pavargau, Ana.
Ana: Ir aš pavargau. Kaip mes išeisim iš čia?
Henrikas: Eikš, sėskis šalia manęs.
Ana: Tu daugiau nesipeši?
Henrikas: Ana!
Ana: Ar taip gerai?
Henrikas: Duok man savo ranką. Šalta kaip ledas. Tau šalta?
Ana: Ne, man nešalta. Tik iš vidaus.
Henrikas: Štai taip. Dabar gerai?
Ana: Aš turiu išsiverkti.
Henrikas: Aš tave apkabinsiu.
Ana: (Verkia.) Tu manai, mes po viso to pasidarėm bent kiek protingesni?
Henrikas: Nežinau. Galbūt atsargesni.
Ana: Labiau saugosim tai, ką esame gavę?
Henrikas: Tikriausiai taip.

Jiegu glaudžiasi prietemoj.



Ingmar Bergman Geri ketinimai. Vėl.

Jeigu tai, ką radai, padaryta iš grynos medžiagos, niekada nesuges. Ir vieną dieną tu galėsi grįžti. Jeigu tai tik akimirkos blyksnis, žvaigždės sprogimas – sugrįžęs neberasi nieko. Tačiau tu būsi regėjęs šviesos blyksnį. Ir jau vien dėl to bus vertėję gyventi.

Kas, jei rytoj nebebūtų tavęs? Jei nebeliktų kasdienės meilės, kasdienių kivirčų, kasdienio erzinimosi? Kasdienio "kaip sekasi? - o kaip tau?", kasdienio "pietus valgei?", kasdienių pokalbių ir nekalbėjimų? Kiekvieno "liaba" ir "labanakt", kiekvieno arbatos puodelio ar padaryto sumuštinio?.. Visų daugybės kartu praleistų dienų, kartu atšvęstų švenčių, kartu išgertų vyno taurių, kartu iškęstų sunkumų? Kartu išlietų ašarų?..

Kas, jei nebeliktų to tarpusavio supratimo, bendrų bajerių, šaipymosi vienam iš kito, visų tau neištartų "myliu"? Visų tau pagamintų pietų, visų snobiškų akimirkų, kai manėm esą kiečiausi? Kartu žiūrėtų filmų, visų Simpsonų serijų, visų tavo vaikiškų idėjų, kasdien vis naujų biznio planų? Dangaus spalvos websaitų ir meilės Apple'ams?..

Kas, jei nebeliktų tavo klyktelėjimų susitikus, tavo stiprių apkabinimų, tavo rūpinimosi, kai man blogai ir mano rūpinimosi, kai tau blogai? Milijonų prikolų, kuriuos tik mudvi suprantam? Visų kasdien kartu praleistų metų? Visų smsų, visų pokalbių skaipe, visų sėdėjimų ant visų suoliukų? Visų [kelių] kartu pasitiktų saulėtekių?Visų pasidalintų minčių, apstumtų bachūrų, patarimų ir svarstymų, kodėl gyvenimas toks..?

Kas jei nebeliktų visų tavo žvilgsnių, kurie mane nudegindavo, visų apsikabinimų, visų svajonių, sapnų, minčių? Visų pasakytų gražių žodžių? Kasdienio laukimo, kas tave sutiksiu?..

Kas, jei rytoj nebebūtų tavęs?


Kas, jei nebebūtų manęs?..

Pagaliau saulė šviečia... Pastarosiom dienom taip jos laukiau, kad net naktį pamačius į mano kambarį plieskiančią mėnulio švieą nudžiugdavau: jei naktį giedra, gal bus giedra ir dieną?.. Saulė vis dar turi didelę įtaką mano nuotaikai.
Dabar gera, nes šalia turiu dvi nuostabias mergytes, su kuriom galiu šnekėt apie viską, ir kurios vertina pastangas, įdėtas į mūsų draugystę ir pačios taip pat stengiasi, kad būtų gera būt kartu.
Tėvai manęs ne tik kad neerzina, bet kartu su jais puikiai praleidžiu laiką, pvz vakar tėtis nuoširdžiai stengėsi man išaiškint matematiką [kas, kad nesigavo], po to visi kartu lovoj žiūrėjom gerą filmą ir jis man atnešė labai skanų obuolį, kai pasiskundžiau, kad noriu valgyt, mama vakar pažadėjo šaldytų vyšnių ir baisiai krimtosi, kai savo pažadą pamiršo, todėl šiandien pažadėjo dvigubai tu vyšnių nupirkt. Aš savo ruožtu jau savaitę neprašyta tvarkau darau vakarienę [ir dar kokią! Pabūsiu nekukli - mano verdama meksikietiška sriuba nesveikai skani! Dievinu ruošt maistą, o tuo labiau kai gerai gaunasi ir tėvai po to giria bei žada atidaryt man nuosavą restoraną, nes "kas gi belieka, kai mūsų dukrelė taip gamina" :) ]. Brolis irgi mielas, ypač kai išvažiuoja, skaipu plepam kaip geriausi draugai... Ech :)
O jis vėl mane žavi. Bet aš juk niekada negalėjau atsispirt mielam ir nuoširdžiam bendravimui ;)

Užvakar negalėdama užmigt iš naujo atradau Sigur Ros, o jų Olsen Olsen vakar ir šiandien man išganymas. Dar pastaruoju metu užsivežiau Jack'u Johnson'u, kurio Traffic In The Sky ir F-Stop Blues oi oi kokių visokių minčių man vieną vakarą sukėlė... Iki šiol gaila, kad negalėjau parašyt blogo su ta nuotaika, būtų buvę kažkas [man] stebuklingo..

Dar? Įvairūs filmai su mama per Balticum Auksinį ir LTV, tokie kaip Kill Bill ar Lemtingas atsitiktinumas, daug MTV, Simpsonai ir apskritai šiek tiek atostogų nuotaika. Ir truputį gaila, kad pabaigiau "Altorių šešėly". Ir gaila, kad Liudas trečioj knygos daly pasidarė toks.. ciniškas ir bjaurus. Man labiau patiko, kai jis tikėjo savo idealais ir bandė jų siekti. Na bet ir jis, ir Liucė išaugo iš savo naivumo.

Aš - ne. Bet ir nenoriu.

You can't blame me, 'cause I'm too young [Jack Johnson - Cookie Jar]

And you open the door and you step inside
We're inside our hearts
Now imagine your pain as a white ball of healing light
That's right, your pain
The pain itself is a white ball of healing light

I don't think so

This is your life, good to the last drop
Doesn't get any better than this

This is your life and it's ending one minute at a time

This isn't a seminar, this isn't a weekend retreat
Where you are now you can't even imagine what the bottom will be like
Only after disaster can we be resurrected
It's only after you've lost everything that you're free to do anything
Nothing is static, everything is appaling, everything is falling apart

You are not a beautiful and unique snowflake
You are the same decaying organic matter as everything else
We are all part of the same compost heap
We are the all singing, all dancing, crap of the world

You are not your bank account
You are not the clothes you wear
You are not the contents of your wallet
You are not your bowel cancer
You are not your grande latte
You are not the car you drive
You are not your fucking khaki's

You have to give up,
You have to give up,
You have to realize that someday you will die
Until you know that,
You are useless

I say let me never be complete
I say may I never be content
I say deliver me from Swedish furniture
I say deliver me from clever arts
I say deliver me from clear skin and perfect teeth
I say you have to give up
I say evolve, and let the chips fall where they may

You have to give up
You have to give up
I want you to hit me as hard as you can
I want you to hit me as hard as you can

Welcome to Fight Club
If this is your first night, you have to fight

Nuostabi diena... Pradedant trijų valandų miegu, nes, pasirodo, kai darai dovanas ir atvirukus iš širdies, tai užtrunka beprotiškai ilgai :) Rytas turint daug laiko, bet dar daugiau darbų, todėl nieko nespėjant.. Kelionė į mokyklą su milžinišku maišu, nieko neveikimas per istoriją, tada repeticija, jaudulys, veržimąsis į salę, koncertas, plojimai, šypsenos, per stulpelį apie draugus vienu metu iš abiejų pusių skirtingų žmonių suspaustos rankos, juodas varnas, dėl kurio mirt galima, šaltos ugnelės, džiaugsmas, apsikabinimai, saldainiai ir KALĖDOS KALĖDOS KALĖDOS!Tada karštas vynas, draugės, picytės, molas, pasiruošimas šventei, dovanos, nerealios, gražios dovanos, tada tos mažesniam rately, keturi šeimyniniai apsikabinimai, daug juoko, dar daugiau laimės, tada vienos iš dovanų praktinis panaudojimas, apsisukusios galvelės, mafija, šarados, mafija, skaudanti galva, bet tobula atmosfera, daug bučinukų, dar daugiau apsikabinimų, bet tokių belenkokių, kai meilė kone apčiuopiama, o tą žmogų, kurį laikai glėby, atrodo, sutraiškyt galėtum iš laimės, meilės ir viso kito... Namo, nuovargis, komentarai, tada šiek tiek žinučių, šiek tiek sausainių, dar keli pokalbiai ir vėl visa nuotaika iš naujo, skrajojimas padebesiais ir... Pritrūkau žodžių. To put it briefly, labai labai myliu jus, daugumai šiandien tai jau daug kartų sakiau... Jūs - mano gyvenimas :*

P.S. dabar Nick Cave - To Be By Your Side ir miegas. Pagaliau ramus. Nes nieko nebereikia... :)

Kalėdos.

Aš laiminga laiminga laiminga. Bent jau šią akimirką :)

Vakar.
Matematika
Brainstorm - Sunshine (Deep In Hell)
Nežinia iš kur atsiradęs mutantas uodas, kuris man įkando
"Žemė, žmonių planeta"
Prata Vetra - Rudens:
Tu esi mans draugs un es Tevi
mazliet mīlu

Daug tirpios kavos
Bloga
Širdies dūžiai
Naktis, pusė dviejų
Vaizdiniai
Paranoja
Haliucinacijos dykumos širdy
Brainstorm - French Cartoons
Mažai mažai mažai miego

Ryte.
Brainstorm - Leavin' To L.A.
Prata Vetra - Rudens
Gera

Dabar.
Saulė [pagaliau!]
Brainstorm - Thunder Without Rain
Monsters Inc.

PIXAR
Geri's Game
myliu

Naujas
Nes juk gera
Nothing comes by accident
even when you're dreaming

Ir ne suskis :)))
Mesim skudurus?.. ;)

Švyčiu

Bėgimas.
Vien amžinas bėgimas.

Saulė kyla - leidžiasi, kyla - leidžiasi, kyla - leidžiasi
[tik spėju, nes jos jau nežinia kiek laiko nesimato]
ir taip be perstojo.

O vakaras, tik prasidėjęs, tuoj pat pavirsta į 23:20 ir daugiau, t.y. laiką, kai jau apima panika.

Kai dingsta ta kasdienė naivi viltis nors vieną naktį pamiegot daugiau nei 5-6 valandas.

Nieko nebespėju.
Savaitėm nematau vienos geriausių draugių, nors mokomės toj pačioj mokykloj [kuo jau irgi nebesu tikra].

Nebespėju mokytis [kontrolinius tik nukelinėju ir nukelinėju, kalnas auga, o ant jo dar krinta nauji]
nebespėju tvarkytis [apsimetu, kad indus plauti kažkodėl tapo nebe mano pareiga]
nebespėju normaliai skaityt knygų [tik permetu jas akimis, net nepabaigiu iki galo]

(Doriano Grėjaus portretas/Romeo+Juliet/Radiohead - Talk Show Host)

nebespėju normaliai pavalgyt
nebespėju pabendraut su tėvais ar broliu
tik bėgu bėgu bėgu
ypač rytais, kai vieninteliu džiaugsmu tampa keliolika minučių važiuojant į Amalius, snaudžiant ir visu garsu klausant muviuko su superausinėm

nebespėju gyventi

viską darau neįsigilindama [tam nėra laiko], permetu akimis, apsimetu, kad suprantu, ir padedu į šalį.
dingo jausmas, kad ką nors daryčiau tinkamai, pilnai, taip, kaip reikia
the feeling of completeness

bet kažkodėl spėju pasipykt su artimais žmonėm
spėju nueit į jazzą
spėju pamalt š

taigi dėl visko esu kalta pati.
žinau tai.
bet visvien nieko nekeičiu.
Pixies - Where Is My Mind


Dabar Enigma - Return To Innocense ir miegas [kurio vis tiek per mažai].
O rytoj vėl viskas iš naujo.