<...>

Ana: Tu daraisi kvailesnis, negu esi, žaidi kažkokį teatrą, kuris tau visai netinka. Aš tau dar pasakysiu!Tu koketuoji tuo savo neturtu, ta savo vargana, skurdžia vaikyste, vis prisimeni tą vargšę, nuskurdusią mamą. Tai tiesiog bjauru.
Henrikas: Pamenu, tu manęs paklausei, ką Frida dirba, aš pasakiau, kad ji - padavėja. Aš prisimenu tavo balsą, prisimenu tavo veidą.
Ana: Nebūtina rodyti nešvarius marškinius ir skylėtas kojines. Nebūtina vaikščioti pleiskanom nubarstytais pečiais ir juodom panagėm.
Henrikas: Mano nagai visada švarūs.
Ana: Tu ne visada būni švarus, kartais atsiduodi prakaitu.
Henrikas: Tu čia jau per toli nuvažiavai.
Ana: Kurgi ne. Pastorius negali pakęsti tiesos.
Henrikas: Aš tik nepakenčiu, kad tu tokia pikta.
Ana: Nemindžiok manęs, Henrikai.
Henrikas: Gerai, kad šis pokalbis įvyko prieš vestuves.
Ana: Taip, nuostabu. Dabar mudu žinom, kokie esam. Mes vos nepadarėm nepataisomos klaidos.
Henrikas: Tai tu pasirengusi viską išardyti?..
Ana: Ar aš čia viską ardau?
Henrikas: Blogiausia, kad abu mudu esam...
Ana: Ir paaiškėjo, kad taip viskas netvirta.
Henrikas: Baisu...
Ana: Norėčiau pravirkti, bet negaliu. Man per daug liūdna.
Henrikas: Aš irgi norėčiau pravirkti, man irgi pašėlusiai liūdna. Aš nenorėčiau tavęs prarasti.
Ana: O ką tik norėjai.
Henrikas: Taip, aš suprantu.

<...>

Ana: Henrikai?
Henrikas: (tyli)
Ana: Henrikai.
Henrikas: Ne.
Ana (ištiesusi ranką): Henrikai!
Henrikas: Nesivargink.
Ana: Man liūdna.
Henrikas: Šit kaip. Apgailestauju.
Ana: Aš prišnekėjau baisių dalykų.
Henrikas: Taip.
Ana: Tu man turbūt niekad šito neatleisi.
Henrikas: Nežinau.
Ana: Vadinas, tai pabaiga?
Henrikas: Man taip atrodo.
Ana: (Atsidūsta) Toks įspūdis.
Henrikas: Išskridusio žodžio nebesugausi.
Ana: Nesuprantu?
Henrikas: Čia iš Liuterio. Jis manė, kad sakyti galima beveik viską. Bet ne bet ką. Kai kurie žodžiai yra nebeatšaukiami.
Ana: Tai tu manai, kad aš...
Henrikas: Taip.
Ana: Bet juk tai siaubinga.
Henrikas:Taip, tai baisu.
Ana:Bet juk tu esi pastorius.
Henrikas: Mano darbas su šiuo dalyku...
Ana: Tu privalai man atleisti.
Henrikas: Negaliu, aš dabar įtūžęs. Aš taip tavęs nekenčiu, kad galėčiau primušti.
Ana: Pasakei gryną tiesą.
Henrikas: Į sveikatą.
Ana: O aš čia sėdžiu, žeminuos ir...
Henrikas: Nieks tavęs neprašo.
Ana:...vis dar galvoju, kad tu... kad tu turėtum man atleisti!
Henrikas: Jeigu turėčiau jėgų, aš dabar atsistočiau ir išeičiau, užtrenkčiau šitas duris ir niekada daugiau čia negrįžčiau.
Ana: Tu verki?
Henrikas: Taip, aš verkiu, bet verkiu iš piktumo. Ne, tu nesiartink. Neliesk manęs.

Ana paliečia jį, jis suduoda jai per ranką, stipriau negu norėjo, ji nusigandus atšlyja į pakylos turėklus, pusračiu apjuosusius altorių. Ana apstulbus ir nusigandus.

Ana: Tu man sudavei!
Henrikas: (įtūžęs) Galiu ir vėl suduoti. Dink iš čia! Aš nebenoriu tavęs matyti. Tu man tiesiog bjauri, tu mane kankini. Kankini, nes nori mane kankinti. Dink iš čia. Prasmek.
Ana: Tu tikras gyvulys. Pagaliau pradedu suprasti, kodėl mano mama tavęs bijojo. Aš pradedu suprasti...
Henrikas: (Nutraukdamas ją) ...šit kaip, tiesiog nuostabu. Tu su savo motina dabar pulsite viena kitai į glėbį ir dėkosite Dievui, kad tu pasprukai tik šiek tiek nusigandus ir praradus nekaltybę.
Ana (įtūžus): Po velnių, koks tu vulgarus! Žinok, ne tik mama su tėčiu... Mane ir Ernstas perspėjo. Jis sakė, kad tu - dviveidis žmogus, kuriuo negalima...
Henrikas (išblyškęs): Ką jis tau sakė? Ernstas taip sakė?
Ana: Sakė, kad tu nepatikimas. Kad tu melagis. Prasčiausios rūšies melagis, nes pats nesuvoki, kada meluoji. Jis sakė, kad tu tiesiog nesugebi atskirti tiesos nuo melo. Tai ir buvo ta tikroji priežastis, kodėl tu tapai pastorium.
Henrikas: Ir visa tai - Ernsto žodžiai?
Ana: Ne.
Henrikas: Tai ką tau Ernstas sakė apie mane?
Ana: Nieko. Tu jam patinki. Pats žinai.
Henrikas: Dabar aš nieko nebesuprantu. (Išsigandęs.)
Ana: Man atrodo, kad tau reiktų susirasti Fridą ir atnaujinti santykius. Net Karlas mano, kad ji būtų puiki pastoriaus žmona. O kaip buvo su Ana Okerblom, pasilik sau skliausteliuose.
Henrikas: Nevaidink kaip teatre, nes tau nė velnio neišeina. Ir nemurkdyk Fridos į šitą purviną...
Ana: Panelė Frida nekėlė jokių reikalavimų. Ji mylėjo savo mažąjį Henriką. Kaip mama, kurios meilei nebuvo ribų.
Henrikas: Užsičiaupk.
Ana: Oi, koks tu šiurkštus...
Henrikas: Lygiai toks kaip tu.
Ana: Taip, žinoma.

Tyla ir įtūžis, beveik girdėti, kaip jis trankosi patalpos prietemoj, kaip atitrūkęs nuo susivaidijusių žmonių atsimuša į lubas, į sienas, dar kiek - ir išdaužys langus, išdegins lyg baisi ugnis akmenines grindis.

Henrikas: Dabar aš vėl atpažįstu savo gyvenimą. Jis pagaliau grįžta atgal ir atrodo toks, koks buvo visada. Buvau užmigęs, sapnavau. O dabar atsibudau.
Ana: Kartais tu atrodai kaip iš kokio romano. Tarnaičių romano.
Henrikas: Matyt, geriau nesugebu.
Ana: O juk mudu turėsim vaikų! Turėsim tris. Du berniukus ir mergaitę. Kaip viskas bjauru. Kaip viskas kvaila. Ko aš čia sėdžiu toj apleistoj palmių pastogėj, toje dykynėj, lauke nyku, tamsa, man rodos, jau pradėjo snigti. Taip. Kaip kvaila. O tas svetimas, man visiškai svetimas vyras man rėkia, muša mane. Tiesiog beprotybė.
Henrikas: Kaip mes galėsim po viso to gyventi?
Ana: Kaip nors gyvensim.
Henrikas: Tu nematai paties baisiausio.
Ana: Ko aš nematau?
Henrikas: Mes turėjom didžiulį turtą. Tą meilės turtą mes iššvaistėm...
Ana:...dėl niekų paleidom vėjais.
Henrikas: Man tikrai nerūpi tos vestuvės. Jos gali būti bet kur. Nors ir Šiaurės ašigaly.
Ana: Man nusispjaut į visa tai. Tu pats nuspręsk.
Henrikas: Ne, ne. Tas ritualas tau daug svarbesnis negu man. Būtų neprotinga dar labiau skaudinti tavo motiną.
Ana: Ji galėtų ir čia atvažiuoti.
Henrikas: Tavo mama ir mano mama! Čia? Tada geriau didžiulis teatrališkas balius, kur viską paskandins ta idiotų jūra.
Ana: Mes galim iš viso nesituokti. Aš būsiu tavo šeimininkė.
Henrikas: Ačiū už tokį pasiūlymą. Aš pagalvosiu apie tai.
Ana: Henrikai!
Henrikas: Taip, Ana. Taip.
Ana: Mudu čia barėmės, šūkavom Dievo akivaizdoj. Kaip tu manai, ką jis apie tai pasakytų?
Henrikas: Nežinau. Vieta tikrai neįprasta.
Ana: Gal tu manai, kad čia ir buvo savotiškos jungtuvės?
Henrikas: Ne, aš taip nemanau. Mes iš visų jėgų pasistengėm pribaigti savo meilę.
Ana: Negi mes nešiojamės tokią siaubingą neapykantą?
Henrikas: Taip. Aš taip pavargau, Ana.
Ana: Ir aš pavargau. Kaip mes išeisim iš čia?
Henrikas: Eikš, sėskis šalia manęs.
Ana: Tu daugiau nesipeši?
Henrikas: Ana!
Ana: Ar taip gerai?
Henrikas: Duok man savo ranką. Šalta kaip ledas. Tau šalta?
Ana: Ne, man nešalta. Tik iš vidaus.
Henrikas: Štai taip. Dabar gerai?
Ana: Aš turiu išsiverkti.
Henrikas: Aš tave apkabinsiu.
Ana: (Verkia.) Tu manai, mes po viso to pasidarėm bent kiek protingesni?
Henrikas: Nežinau. Galbūt atsargesni.
Ana: Labiau saugosim tai, ką esame gavę?
Henrikas: Tikriausiai taip.

Jiegu glaudžiasi prietemoj.



Ingmar Bergman Geri ketinimai. Vėl.