-Tu nieko nematai, tu nematai to ką tau rodau... Kokia tu akla ...
-Akli kačiukai irgi nieko nemato, bet jaučia, kad yra skandinami ir jiems neįmanomai skaudu, jiems nepaliktas šancas praregėti...

guodžias vėjui išdžiūvus žolė
  -skauda skauda man širdį labai...
    tyliai verkia apdujęs dangus
      plaka žolę prie žemės lašai...

Nušviesk man kelią Ožiaragio Alfa,
Kad nereikėtų klaidžiot tamsoje,
Tik vieno mirksnio,vieno žybsnio nepakanka,
Surasti tikrą kelią klystkelių rezginyje...
Jau išstovėjau duobę po apsisprendimų tiltu,
Nutirpo mintys, viltys ir akių žara.
Kas bus- tebus! Einu surasiu kelią,
Surasiu žvaigždę, net jei jos nėra...

Grėsmingai artėja gimtadienis...Gimtadieniai- liūdniausios dienos mano gyvenime... Keista, kad būtent tą dieną jaučiuosi niekam nereikalinga ir iki skausmo pajuntu vienatę, nesvarbu kiek žmonių bebūtų aplink...Netgi Ožiaragio žvaigždynas, kaip sužinojau neseniai, vienas blankiausių Zodiako žvaigždynų, teturintis vieną plika akimi matomą dvinarę žvaigždę Ožiaragio Alfą... O aš taip tikėjau, kad nors mano žvaigždės ryškios... Kvaila viskas kažkaip, ryškiai kvaila...Pratūnosiu tą liūdną dieną ir tiek, o paskui imsiu kažką keisti savo gyvenime ir ryžtingai keisti, tai aš sau pažadėt galiu... Ir nesvarbu, kad viena žvaigždė tenušvies man kelią, aš jį būtinai surasiu!!!

Galbūt pildosi mano sidabrinės svajonės? Įsikibau nagais ir dantimis į seniai prarastą jaukumą ir stengiuosi įrodyti, kad manęs išmesti negalima... ir tiek... Prakeiksmai atsimuša į mane ir nubėga, kaip vanduo nuo žąsies plunksnų... Nereaguoju į tai kas skaudina, stengiuos visur įžvelgti tik gėrį, spinduliuoti šilumą... Išdidumą kažkur užkasiau ir tikiu, kad viskas kažkaip išsispręs... Juk meilė turi nugalėti viską! O gal tai tik eilinė klaida iš kurios dar nepasimokiau? Gal vertėjo laukti kažko naujo ir nesidairyt atgal? Pagyvensim-pamatysim... Kol žvaigždės man palankios, dar kartą bandysiu lopyti gyvenimo klaidų padarytas skyles mano laimės apsiauste...Tikiuosi neįsidurti į pirštą ir nepasigauti kraujo užkrėtimo... Oi tas ožiaragiškas užsispyrimas ir prie ko jis mane atves??? Ar tai ko aš trokštu, man padės būt laiminga? Labai tikiuosi. Jei ne, tai pradėsiu gyvenimą išnaujo ir tiek...

Pagaliau supratau, kad atsakymas į visus klausimus yra ne kas kitas, o MEILĖ... Aš buvau taip nusivylus šiuo jausmu, kad sunku tuo buvo patikėti. Betgi meilės niekas iš tavęs negali atimti, ji yra tavo viduje, tu pati gali rinktis jausti šį jausmą ar nejausti jo... Kas gi mums neleidžia mylėti patį gyvenimą, kiekvieną jo siunčiamą akimirką? Kas trugdo mums kažkam nusišypsoti, pasakyti gerą žodį, skleisti vidinę šilumą..? NIEKAS. Kaip nuostabu gyventi, kai išsivaduoji iš savo baimių, kai patiki, kad viskas gyvenime priklauso tik nuo mūsų pačių.

Šiandien vėl išlindo saulė... Taip... tai geras ženklas. Įpusėjau skaityti Barbaros De Angelis knygą " Gyvenimo paslaptys kiekvienai moteriai". Kiek nuostabių minčių ir rodos visą tai tikrai žinojai tik suprasti nesugebėjai... VISA KO REIKIA LAIMEI- YRA JUMYSE... JEIGU SUKLYDAI, TAI DAR NEREIŠKIA,KAD ESI KLAIDA... ir panašios mintys. O buvo taip blogai, tokia dvasinė krizė... turbūt taip turėjo būti, kad suvoktum kažką naujo ir galėtum tobulėti. Jei nori kažka gauti neišvengiamai turi kažko atsisakyti... Taip jau yra tam gyvenime...
Jeigu nepatirtume kančios, nepažintume užuojautos.
Jeigu nepatirtume beviltiškumo, neišmoktume tikėjimo.
Viskas priklauso nuo to kaip mes jaučiamės savo viduje, kokie bebūtų išoriniai veiksniai... Kaip gerai, kad gyvenimas tęsiasi, o aš jau buvau ir savo laidotuvių violetinį paveikslą susikūrus, ačiū dievui dabar jis atrodo kvailai...

Savaitgalis... Net nupurto šaltis pagalvojus kiek daug dienų, valandų, minučių, sekundžių iki pirmadienio iki pasimatymo su metaline dėže ... Bet tiek to - išgyvensiu iki pirmadienio ir tai bus žingsnis į priekį...

" Tik tark žodį ir tavo siela pasveiks..."

Prasminga malda. Tik lengviau parašyti žodį, nei jį ištarti. Rašant tavęs nepertrauks, nemokys, nesmerks, nekolios... nebent tada, kai perskaitys kas parašyta. O rašant - ne !!!Parašysi tai ką norėtum išsakyti ir taps truputėlį lengviau... Geriau jau rašyti į niekur, nei išsikalbėt su netinkamais žmonėmis...
Skaudi gyvenimo pamoka - TAI KĄ PASAKYSI BUS PANAUDOTA PRIEŠ TAVE, BŪTINAI BUS PANAUDOTA.
Rašysiu ir kantriai lauksiu, kol mano siela pasveiks.
O ar sulauksiu? Et... sulauksiu-nesulauksiu, bet rašysiu ir tiek...

Sudužusio vedrodžio visų šukių nesurinksi...
Ironiška...Taip laikiaus įsitvėrus žmogaus dar ištisus devynis kančios ir priekaištų mėnesius, bandydama kažką įrodyt. Laikiausi žmogaus, kurį išdaviau ir norėjau palikt...
O dabar jis palieka mane... Cha...kaip kvaila... Kai išdaviau tik tada supratau kiek jis man reiškia, kad be jo bus labai sunku ir neįmanoma pakilt iš liūno į kurį įbridau, tikėdamasi pabėgt nuo jo...
Taip tau ir reikia ir turi ko nusipelnei... Kapstykis iš liūno pati, nes tavimi jau niekas niekada nepatikės...IŠDAVIKĖ IKI GRABO LENTOS... Pasiguosk šiai metalinei dėžei, suryk kasdien po porciją kritikos ir tikėkis, kad kažkada, per šventą "DIEKADOS" išsikapstysi...