Viskas taip pasikeitė, lyg būčiau nebuvusi čia ištisą amžinybę... O tepraėjo metai... Tai daug ar mažai? Keista, kad mažai kas beliko iš kažkada girdėtų vardų. Gaila, būtų buvę įdomu pabendrauti...

Sniego baltumo ir sidabrinių žvaigzdžių spindesio šaltis širdy... Keista šventinio maratono nuojauta veda iš kantrybės. Norisi tylos ir ramybės, tyliai krintančių snaigių, eglėmis kvepiančio miško ošimo ir vieno vienintelio švelnaus gero žodžio... Tik tiek!

Keistas tas gyvenimas,skiriami tokie išbandymai, kurie man ne pagal jėgas... Bet Dievui iš aukščiau kitaip atrodo... Labai bijau šito naujo išbandymo ir atsakomybės už dar vieną gyvybę, bet ir laukiu to...

Pagaliau poryt atostogos! Tikuosi atsigauti... Labai tikiuosi...Tikėtis visada gerai...Tik reikia tikėtis saikingai!

Kaip seniai čia rašiau, kaip seniai čia buvau... Pagaliau atėjo pavasaris ir į žemę ir į mano širdį! Blogos dienos nesitesia amžinai, nes jas anksčiau ar vėliau pakeičia geros. Tereikėjo išlaukti... ir aš išlaukiau...

"Neklauskit Meilės vardo, jai tūkstančiai vardų..." - sklinda daina. Vis delto, kai meilė užgriūna, apkvaitę iš laimės, vargu ar pamanytume, kad mus ištiko psichozės priepuolis. O šiuolaikinė psichiatrija šią psihozę laiko viena pavojingiausių...
              ( iš žurnalo "Būrėja")

Šiaip taip pavyko nugalėti scenos baimę ir deklamuojant nesuklysti... Dabar žinau kodėl. Besimokydama eiles tarsi išgyvenau tai apie ką rašė autoriai, pasitelkiau pagalbon vaizduotę įsijaučiau į eiles ir tarsi ištirpau jose... Visi buvo sužavėti... Nors mūsų literatūrinę kompoziciją teks dar pakartoti mažiausiai du kartus, bet dabar jau nebejauciu tokios baimės, kaip ankščiau ir tai gerai...

"Kiekvieną akimirką mus gniuždo laiko samprata ir jo jutimas. Užmiršti, pabėgti nuo to košmaro teturime dvi galimybes: malonumą ir darbą. Malonumai mus išsekina. Darbas užgrūdina. Rinkimės. Kuo labiau pamėgstame vieną, tuo didesnį pasišlykštėjimą mums kelia kitas. Laiką gali užmiršti tik dirbdamas. Viską padarai tik rinkdamas po kruopelytę. Ilgai trunka tik tas darbas, kurio nedrįsti pradėti. Jis tampa košmaru". (Charles Baudelaire)

" Gyvenimas turi vienintelį žavesį: Žaidimo žavesį. Bet jei mums vis viena - laimėti ar pralaimėti? " (Charles Baudelaire)

Štai taip... pradėsime gyvenimą naujai, pradėsime nuo nulio...ne, geriau nuo to ką turime užgyvenę-skaudžios gyvenimo patirties. Pirmiausiai susišriubuoti sveikatą, kiek tai įmanoma... Atlikti pradėtus ir nebaigtus darbus. Po to koreguoti išvaizdą, kad galima būtų jaustis naujai. Ir dar po to bendrauti, bendrauti, bendrauti... su turinčiais ką pasakyti žmonėmis. O svarbiausia, visuomet tikėti rytdiena ir tada jį būtinai ateis! Valio:):):) ir vienas ilgas Valioooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooo oooo:):):)