Galbūt pildosi mano sidabrinės svajonės? Įsikibau nagais ir dantimis į seniai prarastą jaukumą ir stengiuosi įrodyti, kad manęs išmesti negalima... ir tiek... Prakeiksmai atsimuša į mane ir nubėga, kaip vanduo nuo žąsies plunksnų... Nereaguoju į tai kas skaudina, stengiuos visur įžvelgti tik gėrį, spinduliuoti šilumą... Išdidumą kažkur užkasiau ir tikiu, kad viskas kažkaip išsispręs... Juk meilė turi nugalėti viską! O gal tai tik eilinė klaida iš kurios dar nepasimokiau? Gal vertėjo laukti kažko naujo ir nesidairyt atgal? Pagyvensim-pamatysim... Kol žvaigždės man palankios, dar kartą bandysiu lopyti gyvenimo klaidų padarytas skyles mano laimės apsiauste...Tikiuosi neįsidurti į pirštą ir nepasigauti kraujo užkrėtimo... Oi tas ožiaragiškas užsispyrimas ir prie ko jis mane atves??? Ar tai ko aš trokštu, man padės būt laiminga? Labai tikiuosi. Jei ne, tai pradėsiu gyvenimą išnaujo ir tiek...