Sugalvojau naują svajonę:)

Rudeniu pakvipo, bet jo dar nejaučiu. Na, gal tik truputi:)

Kažkaip nuobodu čia pasidarė..:/

"Surask mane, kai aš gulėsiu pievos viduryje, o raudonas pėdsakas žolėje iš tolo atrodys, kaip žydinčios gėlės... Surask mane, sulytą ir paniekintą šaltų rudens lietaus lašų... Surask mane sušalusį ir užpustytą žvaigždėtą žiemos naktį... Surask mane kai ant užmerktų akių švelniai leisis krentantys obelų žiedai... Surask mane ir atimk paskutinį atodūsį, nusinešdamas su savimi arba suteik jėgų vėl galingai įkvėpti gyvenimo... Mano Angele, surask mane..." S.B.

Ieškok tarp krintančių lapų, ieškok tarp pirmų snaigių, ieškok tarp nedrąsių pirmų pumpurų, ieškok tarp kaitrių saulės spindulių... Ieškok ir rasi...

Niekada, girdi, nie-ka-da neatsisveikink. "Netark "sudie", vilionėm netikėk, žadėk rimtim, tyla šilta žadėk." Prisiminiau seną mokyklos laikų dainą...

Užtenka vieno "nereikia" ir... ku-ku, nuotaika, kur tu?

Jau mačiau pageltusius lapus...

Ar galėjau įsivaizduoti, kad be lengų šviesiau? ;) Nea:)

DarkCoud:
taigi, dabar gali tą "per daug asmenišką" įvertinti... Em... jaučiu kritikos nepagailėsi, bet aš ir pati dabar kitom akim jį paskaičiau- paskubėjau įdėti...
"Žinau- buvai, žinau- esi
Tas pats likai, tik visiškai kitoks.
Ir akys tos, tik žvilgsnis jau netikras,
Tos pačios lūpos, tik sustingę, nebetrokšta…

Tas pats suskeldėjęs laukimas,
Laukimas to paties, bet jau kitaip.
Ir ilgesys toks pats,
Tik žeidžiantis ir lydintis į nebūtį.

Tos pačios ašaros, tik daug tyresnės,
Kančia vis ta pati, tik auganti kaskart.
Tyla vis tokia pat tyli,
Tik spengianti kur kas labiau nei tąsyk.

Tas pats pavasaris, žiedai tie patys
Ir debesys, ir vėjas, ir lietus,
Ir rytmetinio paukščio tyras,
Tiktai dabar toksai skaudžiai tylus.

Tas pats tikėjimas, tik viltys dužusios,
Tikėjimas dangum, tikėjimas tyla.
Tikėjimas, kad liausis audros ūžusios
Ir sieloj įsivyraus vėl giedra.

Tas pats vis dar gyvenimas,
Toks pats ėjimas du žingsnius atgal.
Tik miręs vienas didis jausmas-
Tikėjimas Viltim, tikėjimas tavim…"