"Surask mane, kai aš gulėsiu pievos viduryje, o raudonas pėdsakas žolėje iš tolo atrodys, kaip žydinčios gėlės... Surask mane, sulytą ir paniekintą šaltų rudens lietaus lašų... Surask mane sušalusį ir užpustytą žvaigždėtą žiemos naktį... Surask mane kai ant užmerktų akių švelniai leisis krentantys obelų žiedai... Surask mane ir atimk paskutinį atodūsį, nusinešdamas su savimi arba suteik jėgų vėl galingai įkvėpti gyvenimo... Mano Angele, surask mane..." S.B.