Taip gera valgyt be liežuvio,
telpa net visas obuolys.

Išgeriu tamsos
truputį apniunka naktis
palėpę sunkiu paltu apkabinus
kužda tyliai senoms sienoms istorijas
o mes klausomės dviese susėdę
tarsi mūsų nebūtų šalia
gali užuosti kaip gėlėti tapetai slysta
sūriu prisiminimų tvinksėjimu
ar girdi?
girdi kaip pulsuoja viskas užmarštin
laikrodis muša pirmą
paskui sekantį --

rasa pasidengia mano sukrypusiu stuburu
viskas pulsuoja užmarštin
išgeriu truputį tamsos

Nuo Mefistofelio profilio stofose iki katastofų kosminių į portfelį, tiksliau į sąsiuvinį, visatos sąsają, su savo samone sumanėme susumuoti sielos panika su paprasta logika, ogi ką belieka mokyti, kai pedagogika ne mano srityje. Nurodyta parodija, taipogi rodyja, o aš melodija rišu su žodžiais..

Labas mielas dienorašti, man malonu vėl tave matyt po šitiekos laiko. Am... Noriu šį bei tą sužinot, tai visiškai nesvarbu, nė kiek, tikrai... Aš tik iš smalsumo... Ar tu... Tu bent kiek manęs... Na, tu pasiilgai manęs? Ką? Tark bent žodelį, prašau. Vieną, daugiau neprašau - pasiilgai? M?!! Aš... Aš tai ne. Ko čia užsukau? A vat šiaip pro šalį ėjau, tai... na gerai gerai, pasiilgau, LABAI, patenkintas? Tau gana jau? Man ne....

Miego

Šviesiom spalvom grimstu gilyn, nes kiekviena diena brangi.

Kas?

Gyvenimas - toletinis popierius, ilgas, greit plyša ir visas į šikną.

Išdavystė(pataisa)

Vėtros į mane paleidžia akmenį,
nors pačios nuodėmes kišenėj laiko.
Kažkada pirkau jų tuščią vyzdį,
nepaisant viso uragano.
Žengiau per miego pasaka,
per kalnus stuburo
pirštus kilnojau.
Dabar aš gandras,
su nosimi ilga,
ją veltui davė melas įsuktas purvan.
Rankos rinkosi atsakymą į veiksmą:
"imt, neimt, palikt?".
Akmuo pakilo pakylėtas griausmo,
palietus trisdešimt sidabro siklių.
Sustojo laikas, įkalinęs audringos sielos rėmuos,
ties viduriu, kur visada geriausia.

Nu ką, nu ką, - nu va...