Išdavystė(pataisa)

Vėtros į mane paleidžia akmenį,
nors pačios nuodėmes kišenėj laiko.
Kažkada pirkau jų tuščią vyzdį,
nepaisant viso uragano.
Žengiau per miego pasaka,
per kalnus stuburo
pirštus kilnojau.
Dabar aš gandras,
su nosimi ilga,
ją veltui davė melas įsuktas purvan.
Rankos rinkosi atsakymą į veiksmą:
"imt, neimt, palikt?".
Akmuo pakilo pakylėtas griausmo,
palietus trisdešimt sidabro siklių.
Sustojo laikas, įkalinęs audringos sielos rėmuos,
ties viduriu, kur visada geriausia.