O kartais tiesiog neišeina... Tiesiog neišeina atleisti, užmiršt ar ką nors pasakyt. Pasakyt tik tam, kad nebūtų taip nejauku. Kad nebūtų taip tuščia. Kad neatrodytų taip beprasmiška... Ir visgi atrodo. Štai tu stovi priešais mane, žvelgi savo didelėm žydrom akim ir lauki, lauki mano žodžių kaip kažkokio išganymo. Lyg nuo mano žodžių priklausytų pasaulio likimas. Lyg aš galėčiau išgelbėti jį. Aš juk net tavęs negaliu išgelbėti... O gal tiesiog nenoriu. Nežinau. Kaip gera kartais tiesiog va taip imt ir nežinoti. Aš negaliu tavęs išgelbėti... Negaliu ir nenoriu. Aš noriu nežinot. Tiesiog nieko nežinoti, nesirūpinti, pamiršti... Nežinojimas gyvenimo variklis. Tik jis ir gali išgelbėti pasaulį ir tave.

O kartais būna tiesiog gera... Ir visai nesvarbu ką kas sako, ar ką kas daro. N U S I S P J A U T!;))) Jaučiuosi taip lyg ne ant žemės stovėčiau, aš greičiausiai skrendu... O kažin paukščiam irgi toks jausmas? Tada aš jiems pavydžiu... Norėčiau taip jaustis kasdien...

Hmmm... Idomus dalykas tas gyvenimas... Viena minute atrodo, kad - "eina viskas velniop!!!", o kita minute viskas atrodo visiskai priesingai. Kazin kodel? Gal del to kad as dazniausiai laukiu ir tikiuosi ko nors blogo. Kai nesitiki tai ir nenusivili. O kai tikiesi blogo, o atsitinka kas gero(vietoj to tiketosi blogo), gyvenimas atrodo TOKS grazus.
Is viso mano mintys tokios nepastovios, tokios susimaise kazkaip... Kartais ir pati saves nesuprantu. Atrodo zinau kaip reikia gyventi, bet kazkodel taip niekad negyvenu...

Sveikuciai visi.... Apsilankiau cia, patiko man jusu psl. Nusprendziau ir as prie jusu prisijungti;)