Kažkur sustoja laikas.
O tu - nebijok.
Nusijuok.
Ir tegul kiti liūdi, kiti kankinasi, arba džiaugiasi. Gali rinktis.
O man nesvarbu - kaip nori taip gyvenk. Ir su kiekviena diena tave vis labiau pamirštu... Ir keista, ir juokinga. Du žmonės susitinka. Ir nebeturi ką pasakyt.

O tada viskas atrodė amžina...

Tik AnGelaS lieKa

Kai nieko neturi - tai ir nereikia nieko...;)

Jei stengiesi ir tiki - svajonės išsipildo... tik mes dažnai netikime kad taip būna. Mums atrodo kad visai ne to norėjom. O greičiausiai norėjom kaip tik būtent to, tik svajonėse viskas atrodė daug gražiau nei realybėj... Juk sakoma - norėk atsargiai, už kvailus norus kartais žiauriai baudžiama jų išsipildymu;)))

Va dar neseniai skaitinėjau šį bei tą, ir perskaičiau labai labai įdomų dalyką - žmogus mintyse gavoja 600 žodžių, o pasakyti sugeba tik 100. Iš 600 tik 100? Tai va, dėl ko mes taip dažnai nesusikalbam, pykstamės ir nusiviliam kitais žmonėm...;)

P.S.O mano siela su tavim...

Kaip aš tave myliu;)

MYLIU MYLIU MYLIU

Nežinau kaip dabar gyvenčiau jei prieš tuos penkerius metukus nebūčiau tavęs sutikus;) Būčiau visai kitokia. Ir tai nereiškia kad būčiau geresnė. Man atrodo būčiau blogesnė - daug blogesnė. Iš tavęs labai daug išmokau. Ir tikiuosi dar daug ko išmoksiu...

Ačiū tau už tai kad TU esi.
Ačiū kad esi tada kai man labiausiai reikia.
Ačiū kad nepamiršti.
Ačiū kad prisimeni.
Ačiū kad myli (gal savotiškai, bet myli).
AČIŪ

Kažkodėl visada visada kai man būna blogai aš ieškau tavęs. Galvoju apie tave. Kai būna sunku, noriu būti su tavim. Man tavęs reikia. Keista, visada kai apie tave pagalvoju surandu problemos sprendimą... Kaip čia taip gali būti? Va todėl ir tikiu kad tu mano angelas sargas.

TU - mano gyvenimo stebūklas;)

Likimo ironija... -

Galima vieną žmogų mylėti 15 metų, bet vieną ketvirtadienį atsikėlus supranti, kad tai ne tas... Nemyli. Meilė praeina. Aistra praeina. Laiko tarpas vadinamas - visada - taip pat praeina. Laiko tarpas - niekada - taip pat praeina...

Reikia branginti akimirkas.

Gyvenime būna tik tas VIENINTELIS ir NEPAKARTOJAMAS.

Jis pasiima šidį, ir niekada jos nebeatiduoda. Ir po jo atrodo dar tiek daug kartų įsimylim, mylim, verkiam, ilgimės, sakom - kad "tu vienintelis". Tik visa tai praeina - praplaukia pro šalį. Baigiasi. Skauda.

Tada sugrįžta tas VIENINTELIS. Tas NEPAKARTOJAMAS. Pas mane visada sugrįžta... Nors nelaukiu. Nors nešaukiu. Netgi nesitikiu.

Likimas? Gal veltui priešinuosi? Bet juk abu žinom, kad nebūsim DU.

Negaminsiu tau pietų, nelauksiu naktį grįžtančio, nemigdysiu mudviejų vaikų. Ir netgi nekelsiu pavydo scenų. Niekada neieškosiu neištikimybės pėdsakų. NIEKADA.

Kaip ir tu - niekada nevažiuosi su manim atostogauti, niekada nesiginčysi per mano šeimos balių su mano tėčiu, niekada nebumbėsi kodėl nepaėmiau tavo dantų šepetuko važiuojant ilsėtis.
NIEKADA.

Bet VISADA Tu būsi tas - VIENINTELIS. VISADA būsi tas mano - NEPAKARTOJAMAS. Kad ir kur beeičiau, kad ir ką bedaryčiau...

Už tai ir myliu savo gyvenimą. Todėl ir šypsausi plačia šypsena. Tu VISADA BŪSI;)))

Nuostabiai gera...;) Nuostabi harmonija;) Nepakartajomas skausmo jautimo malonumas;)

Turi snigti... Jaučiu.

Svajoti taip lengva... Svajonės - tai viskas ką aš turiu;) Tikra meilė būna tik pasakose. Aš bijau. Man reikia kad TU - tai žinotum. Aš tiek daug tau nepasakiau. Aš tiek daug dar tau nepasakysiu. O to ką pasakiau jau neatsimsiu. Ir dar daug kartų aš tau pasakysiu tai ko nenoriu pasakyti. Ir nepasakysiu tai ko norėjau...


"Mylėti negalima nemylėti" - Viskas priklauso nuo to kur tu ir aš padėsime kablelį...;))

Pabandyk paklausti.
Nepažadu kad atsakysiu.
Greičiausiai tylėsiu. Turbūt sapnuosiu. Kaip ir šiandien. Šianakt. Tu sugrįžai. O galėjai ir negrįžt. Nepyk - nelaukiau. Ir vis dar nelaukiu. Mano gyvenimas per daug gražus. Iki tobulybės dar žinoma daug trūksta. Tik bijau, kad tu atėjęs viską sugriausi. Neateik. Kas žino - ar sapnai pildosi?