dabar aš jau imu patikėti, kad ji išsipildė... netikėtai, taip netikėtai, kad vos jos nepražiopsojau, jog tai JI.
Bet kai supratau, kad tai ji, kad sulaukiau didelės gyvenime dovanos, pajutau didelį džiaugsmą. Netiesa, kad po to būna liūdna...
Aš galiu svajoti toliau, apie tai, ko net bijojau sau prisipažinti... o jeigu pavyks? kad tik nepamirščiau ką šiandien rašiau...
Tik vieno dalyko negaliu suprasti - kodėl noriu nuvažiuoti į NY? :)

... sapnais reikia tikėti...
nors vis tiek nieko nepakeisi...
:)

Išmokau pasidžiaugti :)  !
šiandien pasakiau:
- daugiau dėkoju Dievui, negu prašau...

man ši diena ypatinga. :)
Skamba Ricard Bona... ypatinga nuotaika...
Prasideda... :) Kūčios

- Kur tu gyveni?
- Aš gyvenu ten, kur ąžuolynai, kur tyliai teka upeliai... Dalis jų - paslėpti po žeme. O ten, kur jie vis tik išsivadavę - žaliuoja pievos ir lenkia savo šakas ievos, gluosniai ir karklai... Ten pavasariais čiulba lakštingalos, o rudenį praskrenda paukščiai. Virš mano namo - paukščių takas... jie skrenda į vakarus pratęsti vasaros. Ir naktimis girdėti jų sparnų tylus šlamėjimas. Jie skrenda. Jie neišklysta iš kelio, nes jų kelias - tie upeliai, nors ir paslėpti po žeme... nes jų kelias dar iš tų laikų, kai upeliai tekėjo laisvai niekam netrukdydami, kai nebuvo namų anei gatvių.
- Tai ką papasakojai, galima pasakyti apie visą žemę...
- Ne, tai vienintelė vieta žemėje... nes ji reali. :)

:) į rudenį traukia...
o aš dažytoja tapau..
tik dažau ir gėriuosi - kaip gražu.. ;)

Mano namai kvepia liepomis. Ypač vakarais...
nes liepos žydi... vėl žydi liepos :)

... o aš pasirodo nebeskraidau...
...ir net nepajutau...

Na taip gera, gražu ir jauku sode...
Tur būt jau išmokau būti laiminga paprastuose dalykuose.