O mano nuovargis dar vertas pagarbos. Bent mažiausio pagarbos šlakelio. Tas mano nuovargi nelygus tam, kurį jauti tu. Mano nuovargis ateina iš galvos ir metasi į visą kūną žudančiomis vėžio metastazėmis. Be jokio perspėjimo laužo mano kaulus. Nuovargis neklausia, kiek aš dar noriu nemiegoti. Neklausia, kiek laiko dar galiu pabūti čia. Dėl to sakau, kad mano nuovargis dar vertas pagarbos. Nes kai ateinu ir atsistoju prieš tave visa dėmėta nuo savo kaukės likučių, nes kai klumpu lipdama ant kėdės, kad pasiekčiau spintoj batų tepalą ir net tada, kai ašaroju vaikiškai prie tavo kojų, - visada lieku ištikima sau. Girdi? Visada.

Geriausi rytai prasideda vidurdienį. Prasideda nuo tyro oro gurkšnio. Nuo vilnonio šaliko aplink kaklą. Geriausi rytai būna sulyti per naktį. Kvepia pūvančiais rudeniniais lapais ir augančiu nerimu dėl visos dienos. Geri rytai būna baisiausiai gaivūs. Ir baisiausiai tylūs. Per visą širdį būna. Noriu gerų rytų. Ir dar truputėlio vakarinių šnabždesių į ausį. Kai užsimerki ir įsivaizduoji kalbančiojo lūpas. Girdi kiekvieną kvėptelėjimą, vos juntamą atodūsį, kiekvienas duslus garsas nusirita per gyslas ir kiekvienas skardus suplyšta galvoje, kartu su tūkstančiais bereikalingų išėjimų.

Tu teisus. Reikia tai pakartoti. Reikia tai kartoti kiekvieną pavasarį. Nes kitaip mes imsim galvoti, kad pavasariai tik šiaip ateina. Kad nereikia jų laukti kaip kad mes laukiam braškių. Arba braškų uogienės. Pamenu, viena jau žila moteriškė, man sakė, kad braškes virti žiemą – loginė klaida. Gal ji mano, kad tik pasakose leidžiama daryti stebuklus. O jei mano mama verda braškių uogienę gruodžio mėnesį? Tai kas ji? Loginė klaida? O gal ji mano mažas šiltas Prometėjas, kurio jokiam Dzeusui neleisiu prie uolos prikalti. Mano mažas stebukladarys, nenaudojantis jokios magijos, jokio rankų miklumo. Tik tas akis. Į jas man būtų gėda žiūrėti po mūsų pavasarių, brangusis.

Jei tik galėtum tuomet prieiti ir prie mano lūpų ausį prikišti. Jei tik galėtum. Paprasčiausi dalykai, kasdienės politikos laimės ir nelaimės, didžiulės katastrofos, vėtros ir taifūnai, žmogžudystės, išdavystės skambėtų kaip miško ošimas šiltą vasaros dieną. Su žiupsneliu jūros drėgmės salsvumo, su neatsargiu stirnos žingsniu per traškančią šaką. Aš tau kojas papasakočiau, rankas padainuočiau. Tik nesakyk, kad tai ne žinios. Sužinoti žmogų daug sunkiau nei dieną. Sužinotum mane ir mirt turėtum su didžiule paslaptim sunkiuose akių vokuose – ten, kur kaupiasi visos paslaptys. Aš irgi ten pasislėpčiau ir kasnakt, nusilenkdama lyg Budai,  blakstienas tau nuleisčiau. Tada ir mirtume kartu akimis susikibę, išdainuotas rankas susilaužę.

gal vis dėlto grįšiu. bent taip. epizodiškai, nedrąsiai. ir tik sau.

YOU’D BETTER RUN AND HIDE
TOO MANY DREAMS HAVE DIED

TWENTY FIVE DOLLARS – WASTED ON YOU
GOT YOU OUT OF TROUBLE  – BUT YOU’LL SOON
COME BY
FOR ANOTHER TRY

YOU’RE A FRIEND OF MINE – AND I KNOW
ONLY CROOKED PLACES – YOU CAN GO
YOUR EYES
CONVEYED TOO MANY LIES

YOU’D BETTER RUN AND HIDE
TOO MANY GIRLS HAVE CRIED
OH NO NO NO NO WHY
DO I FEEL SORRY
YOU’D BETTER RUN AND HIDE
TOO MANY DREAMS HAVE DIED
OH NO NO NO NO WHY
DO I STILL WORRY

YA HE YOU BETTER RUN AND HIDE

TWENTY FIVE REASONS – TO LEAVE YOU
BUT I’M STILL FEELING – KINDA BLUE
INSIDE
WATCHING OUR WORLDS COLLIDE

BABY GOTTA SEE YOU - AS YOU ARE
WIPE THE REST OF YEARNING – OUT OF MY HEART
AND TRY
TO SAY THAT LAST GOODBYE

HE HE HE

YOU’D BETTER RUN AND HIDE
TOO MANY GIRLS HAVE CRIED
OH NO NO NO NO WHY
DO I FEEL SORRY
YOU’D BETTER RUN AND HIDE
TOO MANY DREAMS HAVE DIED
OH NO NO NO NO WHY
DO I STILL WORRY

OH NO NO NO NO NO NO NO NO
I STILL WORRY
YOU'D BETTER RUN AND HIDE – HIDE
YOU'D BETTER RUN AND HIDE
YOU'D BETTER RUN AND HIDE

Gracia /Run & Hide/

papasakokit man, kaip gyvenat. aš nebeturiu laiko ateiti, nebeturiu jėgų klausyti, nebespėju paklausti. papasakokit man, kaip gyvenat. aš perskaitysiu. nusišypsosiu. pažliumbsiu. už jus. už jus visus. ir tada vėl žinosiu, kad nesu viena. kad man rūpi, kaip JŪS gyvenat. papasakokit...

noriu pamiršt, kad kiti vis dar atsimena

jai negaila. negaila tų pasakų...