Asimina yra durna boba. arba narkomane.

mielas Dienorasti/miela Anakonda,

ziuriunt i svastikas mane apima neapsakomas jausmas: tokia liguista nostalgija ir kankinantis ilgesys, lyg liepsnotu simtai fakelu, lyg smogiku - tvirtu ariju blondinu - paradai zygiuotu pagal Marlen Dietrich marsus. visa tai butu galima sieti su kolektyvine atmintimi arba paciu svastikos simboliu - saules zenklu, stipriu ir paveikiu archietipu. atvirkstine, priesinga kryptimi besisukanti svastika - lyg is okultines Alisos Stebuklu salies, lyg nonkomformistinis veidrodinis demono dantis.
vakar benesant daiktus, bepakuojant kompiuterius ir kompaktus, rubus ir batus, ziurejau LNK. ten vakarais, kiek zinau, buna trileriai, siaubiakai arba pasele "S" nuotykiu filmai be jokio  siuzeto, tiksliau su alogisku siuzetu: jeigu moteris nueina i kirpykla, tai butinai pradeda glamzytis su savo kirpeja, o jeigu vyrutis bicepsa  muiluojasi, tai netrukus atsiranda kaimyne su chalatu ant nuogo kuno ir t.t., zodziu, nieko idomaus.
vakar gi viskas vyko antrojo pasaulinio karo isvakarese: 28m uz savo vyra jaunesne italu fasisto zmona, vilkinti retro korseta sitaip tare savo vyrui:"mielasis, gal gali isjungti sviesa? sia nakti stabo prozektoriai taip sviecia, jog mums nereikia elektos". tada jis prieina is nugaros, o virs jos tarpukariniu garbanu sviecia pilnatis  ant kurios uzsiraso jos mintys "as specialai ji nuviliojau uz nugaros, kad nematyciau is jo snerviu kysanciu plauku" ir visa laika, kol senutis stena, ji svajoja apie gaslu arija - vokieciu naci, kuri mate fasistu puotoje.
zinoma, jos svajone issipildo ir su tuo blondinu glamzosi seno zydo krautuvese arba siaurose gatvelese, o salia ju krinta mamu lavonai, o ant tu lavonu tu mirusiu mamyciu vaikai, kurie rauda ir klykia. tada jie biski nustoja glamzytis, nes apima liudniuxas "taip, artinasi karas", bet tuoj pat vel korsetas ir kariska uniforma ima byreti i skutelius.
o ta bordelio scena! as maniau mirsiu is katarsio. ir jokiu budu, miela Anakonda, nesiulau i mane projektuoti gaslaus penktadieninio vojeristinio dziugesio - tiesiog patyriau estetini pasitenkinima, lyg ziureciau i sportines stirnas arba kristolini ezero vandeni su rausvomis meduzomis. zodziu, tas arijas istikruju jos nemylejo (nors nevengdamo skambiu ir ikaitinanciu fraziu "o, kaip noriu paselti tavo uzpakalyje!"), o ji kaip pamisus jam kisdavo milijonus is savo vyro slapciausiu lagaminu, o tas blondinas viskas pralosdavo. nu ir karta nusivede ja i bordeli, kur visi lose ir duko. fone grojo nuogu fiurerio madonu orkestras: tokios visos dietrich su tik su antpeciais, trimituojancios treciojo reicho marsus, kol aptuke duces vyrai i vaginas kisa plunksnas ir saskes viesnamio gazelems, o antrame plane zygiauja bordelio sokejos - tokios pusnuoges, nesinos auksiniu falu, ant kurio dailiai israizytos liepsnoja svastikos.
viskas baigesi labai tragiskai: leitenento zmona isdave savo blondina naciams, kad jis paradavineja morfiju, kurio ir taip truksta karo stovyklose. isdave, nes nuvykusi i venecija rado ji beselstanti kitame uzpakalyje + jis labai ziauru jai baigiamaji monologa pasake. tada ji bego lyg karsciuodama per lietu, o jos soferis sake:"jus tokia grazi, mano ponia, kaip niekad". ir ji atsake, jog ji tokia grazi esanti si vakara, nes kersto ugnis joje liepsnojanti. zo, paskui ji nuejo ziureti, kaip susaudo jos blondina, o beziuredama apti bliove kaip buivolas, nes visgi ji mylejo. ir beziuredama i jo kulku varpoma kuna susuko savo soferiui:"paimk mane cia ir dabar". nu ir jis apsales is laimes jau eme kuistis savo kelnes, visai nesuprasdamas, kad ji tokiu budu paskutini karta atsisveikina su savo ariju...

hah, vakar sapnavau piku dama, kuri ismete taro ir ten buvo vien vynu dvoikes:"pati pamatysi" ir isnyko ta boba neatsakiusi mano klausima.
siryt radau atsakyma, kad turime buti Atenuose, kad ne i ta pasaulio gala nuskridome. tada ejau i baltutele ir rotuse "IKI"
ir sna, nuo jogurto skyriaus atsisukau i arbuzus. "kilmes salis - Graikija".
ilipu i autika, visas dvokia myzalais, beveik kaip is mano sapno, hado kariai su skydais:toks bomzas miega ant maisu, laikydamas pirstu mudra, reiskiancia "heavy metal" (kaip is austejo atsiustos fotkes su varpomis ir skerdiena), priesais sedi nutukes forsas (irgi mano sapno personazas), paskui metalas maigo savo maziuke prie stiklo, paskui ilipa tokia klaiki pirmo kurso aktoriuke: visa distrofiska, isberta spuogu, o ant kaklo pasirisus kazkokius perlus. paskui pasuku galva  i toki zilagalvi seni, kuris stovi profiliu i mane: jo ausu speneliai apauge juodu kailiu. jis, matyt, pajutes mano zvilgsni atsisuka  i mane ir nusisypso kystelejes liezuvi, palydima dar baisesnio urinos dvoko.  viskas kaip is banienes knyguciu apie nupjautas letenas ir farsa, arba as nezinau.

MOKYTOJAS. Klausykit, klausykit. O neoispaniškosios kalbos yra taip artimos vienos kitoms, kad jas galima laikyti tikromis giminaitėmis. Beje, jų motina: ispanų kalba – prasideda i-es. Štai kodėl jas labai sunku atskirti vieną nuo kitos. Štai kodėl labai svarbu teisingai tarti, vengti tarimo klaidų. Geras tarimas atstoja visą kalbą. Blogas tarimas gali jums iškrėsti piktą šposą. Šia proga, jums leidus, norėčiau, čia kalbant, čia paliekant, pasidalinti jaunystės prisiminimais. (Įtampa kiek atslūgsta, Mokytojas paskęsta jaunystės atsiminimuose, jo veidas sušvelnėja, bet greit vėl suims save į rankas) Tada aš buvau labai jaunas, dar beveik vaikas. Kai tarnavau kariuomenėje, mūsų pulke buvo toks vikontas, beje, mano draugas, ir jis turėjo rimtą tarties ydą: negalėjo ištarti raidės „f“. Vietoj „f“ sakydavo „f“. Taigi vietoj ,,fontanas“ jis sakydavo „fontanas“. Jis tarė „faktas“ vietoj „faktas“, ,,Firmenas“ vietoj „Firmenas“, „fokusas“ vietoj „fokusas“, „filosofuoti“ vietoj „filosofuoti“, „furoras“ vietoj „furoras“, ,,fi, fe, fui“ vietoj „fi, fe, fui“; „fagotas“ vietoj „fagotas“, „Filipas“ vietoj „Filipas“, „fasaris“ vietoj „fasaris“, „kovas balandis“ vietoj „kovas balandis“, „Žeraras de Nervalis“, o ne „Žeraras de Nervalis“, kaip reikėtų tarti, „Mirabo“ vietoj „Mirabo“ ir t.t. vietoj ir t.t., ir t.t. vietoj ir t.t., ir taip toliau vietoj ir taip toliau. Tik jam sekėsi: jis mokėjo taip gerai slėpti savo ydą po skrybėlėm, kad niekas nieko nepastebėdavo.
  MOKINĖ. Taip. Man skauda dantis.
  MOKYTOJAS (staiga keisdamas toną, griežtai). Klausykit, Visų pirma, surasim panašumus, kad paskui galėtume išsiaiškinti, kuo tos kalbos skiriasi viena nuo kitos. Neįgudusiam žmogui neįmanoma pajusti skirtumo. Taigi, visi visų tų kalbų žodžiai...
    MOKINĖ. Taip?.. Man skauda dantis.
    MOKYTOJAS. Klausykit... yra tokie pat, kaip ir visos galūnės, visi priešdėliai, visos priesagos, visos šaknys...
    MOKINĖ. Ar žodžių šaknys gali būti kvadratinės?
    MOKYTOJAS. Kvadratinės ar kubinės. Žiūrint kur.
    MOKINĖ. Man skauda dantis.
    MOKYTOJAS. Klausykit. Taigi, pavyzdžiui, kad būtų aišku, paimkite žodį „kakta“...
    MOKINĖ. Su kuo paimti?
    MOKYTOJAS. Su kuo norite, su tuo ir imkite.
    MOKINĖ. Man skauda dantis. Skauda, skauda, skauda.
<...>
  MOKYTOJAS. Gerai, klausykit toliau. Aš jums sakau: klausykit toliau... Kaip, pavyzdžiui, pasakytumėt prancūziškai: ,,Mano senelės rožės yra tokios pat geltonos, kaip mano azijietis senelis?“
    MOKINĖ. Man labai, labai skauda dantis.
    MOKYTOJAS. Klausykit, klausykit, na sakykit pagaliau!
    MOKINĖ. Prancūziškai?
    MOKYTOJAS. Prancūziškai.
    MOKINĖ. Hm... pasakyti prancūziškai: ,,Mano senelės rožės yra tokios pat geltonos...?
    MOKYTOJAS. ...kaip mano azijietis senelis...
    MOKINĖ. Tai prancūziškai bus tikriausiai... mano... kaip prancūziškai „senelė“?
    MOKYTOJAS. Prancūziškai? Senelė.
    MOKINĖ. Mano senelės rožės yra tokios pat... geltonos, ar taip prancūziškai sakoma „geltonos“?
    MOKYTOJAS. Žinoma!
    MOKINĖ. Yra tokios pat geltonos, kaip mano supykęs senelis.
    MOKYTOJAS. Ne... a...
  MOKINĖ. ...zijietis... Man skauda dantis.
  ,MOKYTOJAS. Taip, teisingai.
  MOKINĖ. Man skauda...
  MOKYTOJAS. ...dantis... tiek to... Toliau! Dabar išverskite tą pačią frazę į ispanų kalbą, paskui į neoispanų...
      MOKINĖ. Ispaniškai bus: „Mano senelės rožės yra tokios pat geltonos, kaip mano azijietis senelis.“
      MOKYTOJAS. Ne. Blogai.
      MOKINĖ. O neoispaniškai: „Mano senelės rožės yra tokios pat geltonos, kaip mano azijietis senelis.“
      MOKYTOJAS. Blogai. Blogai. Blogai. Jūs padarėte atvirkščiai: užuot išvertusi į ispanų kalbą, išvertėte į neoispanų, o užuot pasakiusi neoispaniškai, pasakėte ispaniškai... Ak... ne... atvirkščiai...
  MOKINĖ. Man skauda dantis. Jūs pats susipainiojot.
    <...> 
MOKYTOJAS. ...Ispaniškai! „Mano senelės rožės yra tokios pat geltonos, kaip mano azijietis senelis.“ Lotyniškai: „Mano senelės rožės yra tokios pat geltonos, kaip mano azijietis senelis.“ Pajutote skirtumą? Dabar išverskite į... rumunų kalbą.
      MOKINĖ. Mano senelės... kaip rumuniškai ,,rožės“?
      MOKYTOJAS. Še tau! Nagi „rožės“!
      MOKINĖ. O argi ne „rožės“? Oi kaip skauda dantis!..
      MOKYTOJAS. Žinoma, ne, jokiu būdu, mat, „rožės“ yra turkiškas prancūziško žodžio „rožės“ variantas. Ispaniškai ,,rožės“, pajutot? Sardanapališkai ,,rožės“...
      MOKINĖ. Atleiskite, ponas mokytojau, bet... Oi kaip skauda dantis... aš nejuntu jokio skirtumo.        MOKINĖ. Skauda dantis...
<...>
Mojuoja peiliu prie Mokinės akių      MOKINĖ. Lis...
      MOKYTOJAS. Dar kartą... Žiūrėkite.
      MOKINĖ. Užteks. Čia jau per daug. Be to, man skauda dantis, man skauda kojas, man skauda galvą...
      MOKYTOJAS (kapotu balsu). Peilis... Žiūrėkite... Peilis... Žiūrėkite.... Peilis.... Žiūrėkite...
      MOKINĖ. Nuo jūsų balso ir ausis ėmė skaudėti. Na ir balselis! Toks šaižus!
      MOKYTOJAS. Sakykit: peilis... pei... lis...
      MOKINĖ. Ne. Man skauda ausis, man viską skauda...
      MOKYTOJAS. Aš tuoj, paukštyte, nuplėšiu tas tavo ausis, tada nebeskaudės.
      <...>
    MOKINĖ (pavargusi, liūdnai verkšlena, ekstazės, o kartu ir nevilties apimta). Ak!
      MOKYTOJAS. Kartokit, žiūrėkit. (Kaip pempė) Peilis... peilis... peilis... peilis...
      MOKINĖ. Ak kaip skauda... galvą (tarsi glamonėdama, liečia ir vardija įvairias kūno dalis) ...akis
      MOKYTOJAS (kaip pempė). Peilis... peilis...      Abu jau stovi; Mokytojas nebesivaidydamas suka aplink ją ratu ir mojuoja peiliu, lyg šoktų skalpo šokį, bet nereikia persūdyti: Mokytojo šokio pa turi būti vos pastebimas; Mokinė, atsigrįžusi į publiką, traukiasi atbula lango link, visa ligūsta, ilgesinga, lyg apžavėta      MOKYTOJAS. Kartokit, kartokit: peilis... peilis... peilis...
      MOKINĖ. Man skauda... gerklę, kaklą... ak... pečius... krūtis... peilis...
      MOKYTOJAS. Peilis... peilis... peilis...
      MOKINĖ. Klubus... peilis... šlaunis... pei...
      MOKYTOJAS. Tarkit teisingai... peilis... peilis...
      MOKINĖ. Peilis... gerklę...
      MOKYTOJAS. Peilis... Peilis...
      MOKINĖ. Peilis... pečius... rankas, krūtis, klubus... peilis... peilis...
      MOKYTOJAS. Va taip... Dabar teisingai tariat...
      MOKINĖ. Peilis... krūtis... pilvą...
      MOKYTOJAS (pasikeitusiu balsu). Atsargiai... neišdaužkit lango... peilis žudo...
      MOKINĖ (vos girdimai). Taip, taip... peilis žudo?
      MOKYTOJAS (nužudo Mokinę plačiu teatrališku žestu). A-a-a! Va tau.

<....>
TARNAITĖ. Nesirūpinkit... Nors su prijuoste pridengtumėt, taip nešvankiai atrodo. Tuojau išnešim...
      MOKYTOJAS. Gerai, Mari, gerai. (Pridengia) Kad tik nepakliūtume su tais keturiasdešimčia karstų... Tik pagalvokit: keturiasdešimt karstų... Žmonės stebėsis... O jei paklaus, kas viduj?
      TARNAITE. Nekvaršinkit sau galvos. Pasakysim, kad tušti. O, be to, niekas nieko neklausinės. Žmonės pripratę.
      MOKYTOJAS. Bet vis dėlto...
      TARNAITĖ (išima raištį su kokiu nors ženklu, pavyzdžiui, nacistine svastika). Va, jeigu bijot, užsidėkit ir galėsite būti ramus. (Užriša raištį ant rankovės) Reikia būti diplomatu.
      MOKYTOJAS. Ačiū, brangioji Mari, dabar jau aš ramus... Gera jūs mergina, Mari... atsidavusi...
      TARNAITĖ. Gerai jau, gerai. Pirmyn, ponas mokytojau! Na kaip?
      MOKYTOJAS. Gerai, brangioji Mari! (Tarnaitė ir Mokytojas ima merginos lavoną už pečių ir už kojų ir eina į dešinę, durų link). Atsargiai, kad neužgautumėt.      Jie išeina. Scena kurį laiką tuščia. Kairėje, prie durų, pasigirsta skambutis      TARNAITĖ (už scenos). Einu, einu, tuojau.      Ji pasirodo scenoje, kaip ir pjesės pradžioje, eina prie durų. Skambutis suzirzia dar kartą      TARNAITĖ (tyliai). Ta irgi nebesitveria. (Garsiai) Kantrybės! (Prieina prie durų, atidaro) Laba diena, panele. Jūs būsite naujoji mokinė? Atėjote į pamoką? Mokytojas jūsų laukia. Einu, pasakysiu, kad atėjot. Jis tuojau pasirodys. Prašom į vidų, panele, prašom.      U ž d a n g a
    1950 metų birželis        Versta iš: Eugène Ionesco. THÉÂTRE Gallimard. Paris 1954

MOKYTOJAS. Klausykit, klausykit. O neoispaniškosios kalbos yra taip artimos vienos kitoms, kad jas galima laikyti tikromis giminaitėmis. Beje, jų motina: ispanų kalba – prasideda i-es. Štai kodėl jas labai sunku atskirti vieną nuo kitos. Štai kodėl labai svarbu teisingai tarti, vengti tarimo klaidų. Geras tarimas atstoja visą kalbą. Blogas tarimas gali jums iškrėsti piktą šposą. Šia proga, jums leidus, norėčiau, čia kalbant, čia paliekant, pasidalinti jaunystės prisiminimais. (Įtampa kiek atslūgsta, Mokytojas paskęsta jaunystės atsiminimuose, jo veidas sušvelnėja, bet greit vėl suims save į rankas) Tada aš buvau labai jaunas, dar beveik vaikas. Kai tarnavau kariuomenėje, mūsų pulke buvo toks vikontas, beje, mano draugas, ir jis turėjo rimtą tarties ydą: negalėjo ištarti raidės „f“. Vietoj „f“ sakydavo „f“. Taigi vietoj ,,fontanas“ jis sakydavo „fontanas“. Jis tarė „faktas“ vietoj „faktas“, ,,Firmenas“ vietoj „Firmenas“, „fokusas“ vietoj „fokusas“, „filosofuoti“ vietoj „filosofuoti“, „furoras“ vietoj „furoras“, ,,fi, fe, fui“ vietoj „fi, fe, fui“; „fagotas“ vietoj „fagotas“, „Filipas“ vietoj „Filipas“, „fasaris“ vietoj „fasaris“, „kovas balandis“ vietoj „kovas balandis“, „Žeraras de Nervalis“, o ne „Žeraras de Nervalis“, kaip reikėtų tarti, „Mirabo“ vietoj „Mirabo“ ir t.t. vietoj ir t.t., ir t.t. vietoj ir t.t., ir taip toliau vietoj ir taip toliau. Tik jam sekėsi: jis mokėjo taip gerai slėpti savo ydą po skrybėlėm, kad niekas nieko nepastebėdavo.
      MOKINĖ. Taip. Man skauda dantis.
      MOKYTOJAS (staiga keisdamas toną, griežtai). Klausykit, Visų pirma, surasim panašumus, kad paskui galėtume išsiaiškinti, kuo tos kalbos skiriasi viena nuo kitos. Neįgudusiam žmogui neįmanoma pajusti skirtumo. Taigi, visi visų tų kalbų žodžiai...
      MOKINĖ. Taip?.. Man skauda dantis.
      MOKYTOJAS. Klausykit... yra tokie pat, kaip ir visos galūnės, visi priešdėliai, visos priesagos, visos šaknys...
      MOKINĖ. Ar žodžių šaknys gali būti kvadratinės?
      MOKYTOJAS. Kvadratinės ar kubinės. Žiūrint kur.
      MOKINĖ. Man skauda dantis.
      MOKYTOJAS. Klausykit. Taigi, pavyzdžiui, kad būtų aišku, paimkite žodį „kakta“...
      MOKINĖ. Su kuo paimti?
      MOKYTOJAS. Su kuo norite, su tuo ir imkite, tik nepertraukinėkite.
      MOKINĖ. Man skauda dantis.
      MOKYTOJAS. Klausykit... Aš pasakiau „klausykit“. Taigi, paimkite prancūzišką žodį „kakta“. Ar paėmėt?
      MOKINĖ. Taip, taip. Paėmiau. Dantys, dantys...
      MOKYTOJAS. Žodis „kakta“ yra žodžio „kaktinis“ šaknis. Ir žodžio ,,nukakti“ šaknis. „In“ yra priesaga, „nu“ – priešdėlis. Jie taip vadinami todėl, kad nekinta. Nenori.
      MOKINĖ. Man skauda dantis.
      MOKYTOJAS. Klausykit. Greitai. Tos priesagos yra ispaniškos kilmės, tikiuosi, jūs tai pastebėjote, ar ne?
      MOKINĖ. Oi kaip skauda!
      MOKYTOJAS. Klausykit. Galėjote pastebėti ir tai, kad jos nesikeičia ir prancūzų kalboje. Matot, gerbiamoji, niekas negali priversti jų keistis nei lotynų kalboje, nei italų, nei portugalų, nei sardanapalų ar sardanapalių, nei rumunų, nei neoispanų, nei ispanų, net turkų kalboj jos lieka tos pačios: ,,kakta“, „kaktinis“, „nukakti“ visose tose kalbose visuomet bus tas pats žodis, su ta pačia šaknim, su ta pačia priesaga, su tuo pačiu priešdėliu. Tas pats ir su kitais žodžiais.
      MOKINĖ. Ar visose kalbose tie žodžiai turi tą pačią prasmę? Man skauda dantis.
      MOKYTOJAS. Būtinai. Tarp kitko, tai greičiau sąvokos, negu žodžiai. Šiaip ar taip, visose pasaulio kalbose visi žodžiai turi tą pačią prasmę, tą pačią garsinę formą ir tas pačias dalis, ir ne tik šis žodis, o visi, kokie tik gali būti. Nes visose šalyse vieną sąvoką galima išreikšti tik vienu ir tuo pačiu žodžiu ir jo sinonimais. Atstokit su savo dantimis.
      MOKINĖ. Man skauda dantis. Skauda, skauda, skauda.
      MOKYTOJAS. Gerai, klausykit toliau. Aš jums sakau: klausykit toliau... Kaip, pavyzdžiui, pasakytumėt prancūziškai: ,,Mano senelės rožės yra tokios pat geltonos, kaip mano azijietis senelis?“
      MOKINĖ. Man labai, labai skauda dantis.
      MOKYTOJAS. Klausykit, klausykit, na sakykit pagaliau!
      MOKINĖ. Prancūziškai?
      MOKYTOJAS. Prancūziškai.
      MOKINĖ. Hm... pasakyti prancūziškai: ,,Mano senelės rožės yra tokios pat geltonos...?
      MOKYTOJAS. ...kaip mano azijietis senelis...
      MOKINĖ. Tai prancūziškai bus tikriausiai... mano... kaip prancūziškai „senelė“?
      MOKYTOJAS. Prancūziškai? Senelė.
      MOKINĖ. Mano senelės rožės yra tokios pat... geltonos, ar taip prancūziškai sakoma „geltonos“?
      MOKYTOJAS. Žinoma!
      MOKINĖ. Yra tokios pat geltonos, kaip mano supykęs senelis.
      MOKYTOJAS. Ne... a...
      MOKINĖ. ...zijietis... Man skauda dantis.
      MOKYTOJAS. Taip, teisingai.
      MOKINĖ. Man skauda...
      MOKYTOJAS. ...dantis... tiek to... Toliau! Dabar išverskite tą pačią frazę į ispanų kalbą, paskui į neoispanų...
      MOKINĖ. Ispaniškai bus: „Mano senelės rožės yra tokios pat geltonos, kaip mano azijietis senelis.“
      MOKYTOJAS. Ne. Blogai.
      MOKINĖ. O neoispaniškai: „Mano senelės rožės yra tokios pat geltonos, kaip mano azijietis senelis.“
      MOKYTOJAS. Blogai. Blogai. Blogai. Jūs padarėte atvirkščiai: užuot išvertusi į ispanų kalbą, išvertėte į neoispanų, o užuot pasakiusi neoispaniškai, pasakėte ispaniškai... Ak... ne... atvirkščiai...
      MOKINĖ. Man skauda dantis. Jūs pats susipainiojot.
      MOKYTOJAS. Jūs mane ir supainiojot. Atidžiai klausykit ir užsirašinėkit. Dabar pasakysiu frazę ispaniškai, paskui neoispaniškai ir pagaliau lotyniškai. Paskui jūs pakartosite. Atidžiai sekit, nes kalbos labai panašios. Tokios panašios, kad net sutapatėjo. Dėmesio, atidžiai sekit...
      MOKINĖ. Man skauda...
      MOKYTOJAS. ...dantis.
      MOKINĖ. Toliau... Oi!..
      MOKYTOJAS. ...Ispaniškai! „Mano senelės rožės yra tokios pat geltonos, kaip mano azijietis senelis.“ Lotyniškai: „Mano senelės rožės yra tokios pat geltonos, kaip mano azijietis senelis.“ Pajutote skirtumą? Dabar išverskite į... rumunų kalbą.
      MOKINĖ. Mano senelės... kaip rumuniškai ,,rožės“?
      MOKYTOJAS. Še tau! Nagi „rožės“!
      MOKINĖ. O argi ne „rožės“? Oi kaip skauda dantis!..
      MOKYTOJAS. Žinoma, ne, jokiu būdu, mat, „rožės“ yra turkiškas prancūziško žodžio „rožės“ variantas. Ispaniškai ,,rožės“, pajutot? Sardanapališkai ,,rožės“...
      MOKINĖ. Atleiskite, ponas mokytojau, bet... Oi kaip skauda dantis... aš nejuntu jokio skirtumo.
      MOKYTOJAS. Juk visiškai nesunku! Visiškai nesunku! Tik reikia turėti tam tikrą patirtį, techninę ir kalbinę praktiką, nes tos kalbos tokios skirtingos, nors ir turi visiškai vienodas savybes. Pabandysiu atskleisti jų paslaptį...
      MOKINĖ. Skauda dantis...
<...>
Mojuoja peiliu prie Mokinės akių      MOKINĖ. Lis...
      MOKYTOJAS. Dar kartą... Žiūrėkite.
      MOKINĖ. Užteks. Čia jau per daug. Be to, man skauda dantis, man skauda kojas, man skauda galvą...
      MOKYTOJAS (kapotu balsu). Peilis... Žiūrėkite... Peilis... Žiūrėkite.... Peilis.... Žiūrėkite...
      MOKINĖ. Nuo jūsų balso ir ausis ėmė skaudėti. Na ir balselis! Toks šaižus!
      MOKYTOJAS. Sakykit: peilis... pei... lis...
      MOKINĖ. Ne. Man skauda ausis, man viską skauda...
      MOKYTOJAS. Aš tuoj, paukštyte, nuplėšiu tas tavo ausis, tada nebeskaudės.
      MOKINĖ. Oi... nuo jūsų man viską skauda...
      MOKYTOJAS. Žiūrėkite, na, greičiau kartokite: pei...
      MOKINĖ. Ak, jeigu jau taip norit... pei... peilis... (Aiškumo akimirka, ironiškai) Tai neoispaniškai...
      MOKYTOJAS. Tebūnie neoispaniškai, jei jums patinka... tik greičiau... maža laiko... O, be to, kas per klastingi klausimai? Per daug sau leidžiat!
      MOKINĖ (pavargusi, liūdnai verkšlena, ekstazės, o kartu ir nevilties apimta). Ak!
      MOKYTOJAS. Kartokit, žiūrėkit. (Kaip pempė) Peilis... peilis... peilis... peilis...
      MOKINĖ. Ak kaip skauda... galvą (tarsi glamonėdama, liečia ir vardija įvairias kūno dalis) ...akis
      MOKYTOJAS (kaip pempė). Peilis... peilis...      Abu jau stovi; Mokytojas nebesivaidydamas suka aplink ją ratu ir mojuoja peiliu, lyg šoktų skalpo šokį, bet nereikia persūdyti: Mokytojo šokio pa turi būti vos pastebimas; Mokinė, atsigrįžusi į publiką, traukiasi atbula lango link, visa ligūsta, ilgesinga, lyg apžavėta      MOKYTOJAS. Kartokit, kartokit: peilis... peilis... peilis...
      MOKINĖ. Man skauda... gerklę, kaklą... ak... pečius... krūtis... peilis...
      MOKYTOJAS. Peilis... peilis... peilis...
      MOKINĖ. Klubus... peilis... šlaunis... pei...
      MOKYTOJAS. Tarkit teisingai... peilis... peilis...
      MOKINĖ. Peilis... gerklę...
      MOKYTOJAS. Peilis... Peilis...
      MOKINĖ. Peilis... pečius... rankas, krūtis, klubus... peilis... peilis...
      MOKYTOJAS. Va taip... Dabar teisingai tariat...
      MOKINĖ. Peilis... krūtis... pilvą...
      MOKYTOJAS (pasikeitusiu balsu). Atsargiai... neišdaužkit lango... peilis žudo...
      MOKINĖ (vos girdimai). Taip, taip... peilis žudo?
      MOKYTOJAS (nužudo Mokinę plačiu teatrališku žestu). A-a-a! Va tau.

<....>
TARNAITĖ. Nesirūpinkit... Nors su prijuoste pridengtumėt, taip nešvankiai atrodo. Tuojau išnešim...
      MOKYTOJAS. Gerai, Mari, gerai. (Pridengia) Kad tik nepakliūtume su tais keturiasdešimčia karstų... Tik pagalvokit: keturiasdešimt karstų... Žmonės stebėsis... O jei paklaus, kas viduj?
      TARNAITE. Nekvaršinkit sau galvos. Pasakysim, kad tušti. O, be to, niekas nieko neklausinės. Žmonės pripratę.
      MOKYTOJAS. Bet vis dėlto...
      TARNAITĖ (išima raištį su kokiu nors ženklu, pavyzdžiui, nacistine svastika). Va, jeigu bijot, užsidėkit ir galėsite būti ramus. (Užriša raištį ant rankovės) Reikia būti diplomatu.
      MOKYTOJAS. Ačiū, brangioji Mari, dabar jau aš ramus... Gera jūs mergina, Mari... atsidavusi...
      TARNAITĖ. Gerai jau, gerai. Pirmyn, ponas mokytojau! Na kaip?
      MOKYTOJAS. Gerai, brangioji Mari! (Tarnaitė ir Mokytojas ima merginos lavoną už pečių ir už kojų ir eina į dešinę, durų link). Atsargiai, kad neužgautumėt.      Jie išeina. Scena kurį laiką tuščia. Kairėje, prie durų, pasigirsta skambutis      TARNAITĖ (už scenos). Einu, einu, tuojau.      Ji pasirodo scenoje, kaip ir pjesės pradžioje, eina prie durų. Skambutis suzirzia dar kartą      TARNAITĖ (tyliai). Ta irgi nebesitveria. (Garsiai) Kantrybės! (Prieina prie durų, atidaro) Laba diena, panele. Jūs būsite naujoji mokinė? Atėjote į pamoką? Mokytojas jūsų laukia. Einu, pasakysiu, kad atėjot. Jis tuojau pasirodys. Prašom į vidų, panele, prašom.      U ž d a n g a      1950 metų birželis        Versta iš: Eugène Ionesco. THÉÂTRE Gallimard. Paris 1954

ai-petra

Dentaalese pastillid, metallica, sombrero, ai-petra, trotilas.

mielai su britva taip dabar visas visas planetas orbita zvakutes senius ir miskus

vakar ryte kai buvau kapinese toks vyrutis prie treningu prisiseges 3 mobiliakus ir fosforini vora is po nosies nusvilpe mano grebli o kai suprato kad as kazkaip su juo susijusi jis pasake "izviniajus, skoro vernu. a vy kak derevo. skoro svadba u vas?".
nakti kazkoks juonuolis uz duru man peiliu bade nugara, o lektuve adamkus varte papkes, o as padejusi galva jam ant gero kostiumo galvojau, kad zemes reformos yra nei 5 nei 10.
keista viskas labai.
o ant viraus uzvalgiau Krisnos banano sumixuoto su paprika.namie - kaminu ir palepiu maketai per visa plota.

ah, nu ir kam si ryta mano broskes ausyse prazydo? man dienos dabar nepasele, skirtingai nei Svetos, bet as savo mazytyje pasualelyje dziginuos, man groja Eltonas apie karaliu Liuta, o medziai delioja dada koliazus, spintoje randu tympas.
atejome  su trociuku ir rozemis, o profesore egze nepasirode. paskambinome jai po 30min laukimo ir rukimo ant pieveles, o ji mus apreke kaip buivolus, ahahah. tipo biski pamirso egzamina, ar siaip blogai megojo. liepe atnesti i sarvbojimo sale tekstus (ka? kokius tekstus? mes ozdizu ten toki pranesima turejome pristatyti), nes "be tekstu negaliu jums pazymio rasyti". hahaha. tai dabar eisim iki sarvojimo sales ir iteiksime jai rozyciu bei torciuka.