ich habe pianolia cu hauz in mai zalion

mielas Dienorasti/miela Anakonda,

ziuriunt i svastikas mane apima neapsakomas jausmas: tokia liguista nostalgija ir kankinantis ilgesys, lyg liepsnotu simtai fakelu, lyg smogiku - tvirtu ariju blondinu - paradai zygiuotu pagal Marlen Dietrich marsus. visa tai butu galima sieti su kolektyvine atmintimi arba paciu svastikos simboliu - saules zenklu, stipriu ir paveikiu archietipu. atvirkstine, priesinga kryptimi besisukanti svastika - lyg is okultines Alisos Stebuklu salies, lyg nonkomformistinis veidrodinis demono dantis.
vakar benesant daiktus, bepakuojant kompiuterius ir kompaktus, rubus ir batus, ziurejau LNK. ten vakarais, kiek zinau, buna trileriai, siaubiakai arba pasele "S" nuotykiu filmai be jokio  siuzeto, tiksliau su alogisku siuzetu: jeigu moteris nueina i kirpykla, tai butinai pradeda glamzytis su savo kirpeja, o jeigu vyrutis bicepsa  muiluojasi, tai netrukus atsiranda kaimyne su chalatu ant nuogo kuno ir t.t., zodziu, nieko idomaus.
vakar gi viskas vyko antrojo pasaulinio karo isvakarese: 28m uz savo vyra jaunesne italu fasisto zmona, vilkinti retro korseta sitaip tare savo vyrui:"mielasis, gal gali isjungti sviesa? sia nakti stabo prozektoriai taip sviecia, jog mums nereikia elektos". tada jis prieina is nugaros, o virs jos tarpukariniu garbanu sviecia pilnatis  ant kurios uzsiraso jos mintys "as specialai ji nuviliojau uz nugaros, kad nematyciau is jo snerviu kysanciu plauku" ir visa laika, kol senutis stena, ji svajoja apie gaslu arija - vokieciu naci, kuri mate fasistu puotoje.
zinoma, jos svajone issipildo ir su tuo blondinu glamzosi seno zydo krautuvese arba siaurose gatvelese, o salia ju krinta mamu lavonai, o ant tu lavonu tu mirusiu mamyciu vaikai, kurie rauda ir klykia. tada jie biski nustoja glamzytis, nes apima liudniuxas "taip, artinasi karas", bet tuoj pat vel korsetas ir kariska uniforma ima byreti i skutelius.
o ta bordelio scena! as maniau mirsiu is katarsio. ir jokiu budu, miela Anakonda, nesiulau i mane projektuoti gaslaus penktadieninio vojeristinio dziugesio - tiesiog patyriau estetini pasitenkinima, lyg ziureciau i sportines stirnas arba kristolini ezero vandeni su rausvomis meduzomis. zodziu, tas arijas istikruju jos nemylejo (nors nevengdamo skambiu ir ikaitinanciu fraziu "o, kaip noriu paselti tavo uzpakalyje!"), o ji kaip pamisus jam kisdavo milijonus is savo vyro slapciausiu lagaminu, o tas blondinas viskas pralosdavo. nu ir karta nusivede ja i bordeli, kur visi lose ir duko. fone grojo nuogu fiurerio madonu orkestras: tokios visos dietrich su tik su antpeciais, trimituojancios treciojo reicho marsus, kol aptuke duces vyrai i vaginas kisa plunksnas ir saskes viesnamio gazelems, o antrame plane zygiauja bordelio sokejos - tokios pusnuoges, nesinos auksiniu falu, ant kurio dailiai israizytos liepsnoja svastikos.
viskas baigesi labai tragiskai: leitenento zmona isdave savo blondina naciams, kad jis paradavineja morfiju, kurio ir taip truksta karo stovyklose. isdave, nes nuvykusi i venecija rado ji beselstanti kitame uzpakalyje + jis labai ziauru jai baigiamaji monologa pasake. tada ji bego lyg karsciuodama per lietu, o jos soferis sake:"jus tokia grazi, mano ponia, kaip niekad". ir ji atsake, jog ji tokia grazi esanti si vakara, nes kersto ugnis joje liepsnojanti. zo, paskui ji nuejo ziureti, kaip susaudo jos blondina, o beziuredama apti bliove kaip buivolas, nes visgi ji mylejo. ir beziuredama i jo kulku varpoma kuna susuko savo soferiui:"paimk mane cia ir dabar". nu ir jis apsales is laimes jau eme kuistis savo kelnes, visai nesuprasdamas, kad ji tokiu budu paskutini karta atsisveikina su savo ariju...