MOKYTOJAS. Klausykit, klausykit. O neoispaniškosios kalbos yra taip artimos vienos kitoms, kad jas galima laikyti tikromis giminaitėmis. Beje, jų motina: ispanų kalba – prasideda i-es. Štai kodėl jas labai sunku atskirti vieną nuo kitos. Štai kodėl labai svarbu teisingai tarti, vengti tarimo klaidų. Geras tarimas atstoja visą kalbą. Blogas tarimas gali jums iškrėsti piktą šposą. Šia proga, jums leidus, norėčiau, čia kalbant, čia paliekant, pasidalinti jaunystės prisiminimais. (Įtampa kiek atslūgsta, Mokytojas paskęsta jaunystės atsiminimuose, jo veidas sušvelnėja, bet greit vėl suims save į rankas) Tada aš buvau labai jaunas, dar beveik vaikas. Kai tarnavau kariuomenėje, mūsų pulke buvo toks vikontas, beje, mano draugas, ir jis turėjo rimtą tarties ydą: negalėjo ištarti raidės „f“. Vietoj „f“ sakydavo „f“. Taigi vietoj ,,fontanas“ jis sakydavo „fontanas“. Jis tarė „faktas“ vietoj „faktas“, ,,Firmenas“ vietoj „Firmenas“, „fokusas“ vietoj „fokusas“, „filosofuoti“ vietoj „filosofuoti“, „furoras“ vietoj „furoras“, ,,fi, fe, fui“ vietoj „fi, fe, fui“; „fagotas“ vietoj „fagotas“, „Filipas“ vietoj „Filipas“, „fasaris“ vietoj „fasaris“, „kovas balandis“ vietoj „kovas balandis“, „Žeraras de Nervalis“, o ne „Žeraras de Nervalis“, kaip reikėtų tarti, „Mirabo“ vietoj „Mirabo“ ir t.t. vietoj ir t.t., ir t.t. vietoj ir t.t., ir taip toliau vietoj ir taip toliau. Tik jam sekėsi: jis mokėjo taip gerai slėpti savo ydą po skrybėlėm, kad niekas nieko nepastebėdavo.
  MOKINĖ. Taip. Man skauda dantis.
  MOKYTOJAS (staiga keisdamas toną, griežtai). Klausykit, Visų pirma, surasim panašumus, kad paskui galėtume išsiaiškinti, kuo tos kalbos skiriasi viena nuo kitos. Neįgudusiam žmogui neįmanoma pajusti skirtumo. Taigi, visi visų tų kalbų žodžiai...
    MOKINĖ. Taip?.. Man skauda dantis.
    MOKYTOJAS. Klausykit... yra tokie pat, kaip ir visos galūnės, visi priešdėliai, visos priesagos, visos šaknys...
    MOKINĖ. Ar žodžių šaknys gali būti kvadratinės?
    MOKYTOJAS. Kvadratinės ar kubinės. Žiūrint kur.
    MOKINĖ. Man skauda dantis.
    MOKYTOJAS. Klausykit. Taigi, pavyzdžiui, kad būtų aišku, paimkite žodį „kakta“...
    MOKINĖ. Su kuo paimti?
    MOKYTOJAS. Su kuo norite, su tuo ir imkite.
    MOKINĖ. Man skauda dantis. Skauda, skauda, skauda.
<...>
  MOKYTOJAS. Gerai, klausykit toliau. Aš jums sakau: klausykit toliau... Kaip, pavyzdžiui, pasakytumėt prancūziškai: ,,Mano senelės rožės yra tokios pat geltonos, kaip mano azijietis senelis?“
    MOKINĖ. Man labai, labai skauda dantis.
    MOKYTOJAS. Klausykit, klausykit, na sakykit pagaliau!
    MOKINĖ. Prancūziškai?
    MOKYTOJAS. Prancūziškai.
    MOKINĖ. Hm... pasakyti prancūziškai: ,,Mano senelės rožės yra tokios pat geltonos...?
    MOKYTOJAS. ...kaip mano azijietis senelis...
    MOKINĖ. Tai prancūziškai bus tikriausiai... mano... kaip prancūziškai „senelė“?
    MOKYTOJAS. Prancūziškai? Senelė.
    MOKINĖ. Mano senelės rožės yra tokios pat... geltonos, ar taip prancūziškai sakoma „geltonos“?
    MOKYTOJAS. Žinoma!
    MOKINĖ. Yra tokios pat geltonos, kaip mano supykęs senelis.
    MOKYTOJAS. Ne... a...
  MOKINĖ. ...zijietis... Man skauda dantis.
  ,MOKYTOJAS. Taip, teisingai.
  MOKINĖ. Man skauda...
  MOKYTOJAS. ...dantis... tiek to... Toliau! Dabar išverskite tą pačią frazę į ispanų kalbą, paskui į neoispanų...
      MOKINĖ. Ispaniškai bus: „Mano senelės rožės yra tokios pat geltonos, kaip mano azijietis senelis.“
      MOKYTOJAS. Ne. Blogai.
      MOKINĖ. O neoispaniškai: „Mano senelės rožės yra tokios pat geltonos, kaip mano azijietis senelis.“
      MOKYTOJAS. Blogai. Blogai. Blogai. Jūs padarėte atvirkščiai: užuot išvertusi į ispanų kalbą, išvertėte į neoispanų, o užuot pasakiusi neoispaniškai, pasakėte ispaniškai... Ak... ne... atvirkščiai...
  MOKINĖ. Man skauda dantis. Jūs pats susipainiojot.
    <...> 
MOKYTOJAS. ...Ispaniškai! „Mano senelės rožės yra tokios pat geltonos, kaip mano azijietis senelis.“ Lotyniškai: „Mano senelės rožės yra tokios pat geltonos, kaip mano azijietis senelis.“ Pajutote skirtumą? Dabar išverskite į... rumunų kalbą.
      MOKINĖ. Mano senelės... kaip rumuniškai ,,rožės“?
      MOKYTOJAS. Še tau! Nagi „rožės“!
      MOKINĖ. O argi ne „rožės“? Oi kaip skauda dantis!..
      MOKYTOJAS. Žinoma, ne, jokiu būdu, mat, „rožės“ yra turkiškas prancūziško žodžio „rožės“ variantas. Ispaniškai ,,rožės“, pajutot? Sardanapališkai ,,rožės“...
      MOKINĖ. Atleiskite, ponas mokytojau, bet... Oi kaip skauda dantis... aš nejuntu jokio skirtumo.        MOKINĖ. Skauda dantis...
<...>
Mojuoja peiliu prie Mokinės akių      MOKINĖ. Lis...
      MOKYTOJAS. Dar kartą... Žiūrėkite.
      MOKINĖ. Užteks. Čia jau per daug. Be to, man skauda dantis, man skauda kojas, man skauda galvą...
      MOKYTOJAS (kapotu balsu). Peilis... Žiūrėkite... Peilis... Žiūrėkite.... Peilis.... Žiūrėkite...
      MOKINĖ. Nuo jūsų balso ir ausis ėmė skaudėti. Na ir balselis! Toks šaižus!
      MOKYTOJAS. Sakykit: peilis... pei... lis...
      MOKINĖ. Ne. Man skauda ausis, man viską skauda...
      MOKYTOJAS. Aš tuoj, paukštyte, nuplėšiu tas tavo ausis, tada nebeskaudės.
      <...>
    MOKINĖ (pavargusi, liūdnai verkšlena, ekstazės, o kartu ir nevilties apimta). Ak!
      MOKYTOJAS. Kartokit, žiūrėkit. (Kaip pempė) Peilis... peilis... peilis... peilis...
      MOKINĖ. Ak kaip skauda... galvą (tarsi glamonėdama, liečia ir vardija įvairias kūno dalis) ...akis
      MOKYTOJAS (kaip pempė). Peilis... peilis...      Abu jau stovi; Mokytojas nebesivaidydamas suka aplink ją ratu ir mojuoja peiliu, lyg šoktų skalpo šokį, bet nereikia persūdyti: Mokytojo šokio pa turi būti vos pastebimas; Mokinė, atsigrįžusi į publiką, traukiasi atbula lango link, visa ligūsta, ilgesinga, lyg apžavėta      MOKYTOJAS. Kartokit, kartokit: peilis... peilis... peilis...
      MOKINĖ. Man skauda... gerklę, kaklą... ak... pečius... krūtis... peilis...
      MOKYTOJAS. Peilis... peilis... peilis...
      MOKINĖ. Klubus... peilis... šlaunis... pei...
      MOKYTOJAS. Tarkit teisingai... peilis... peilis...
      MOKINĖ. Peilis... gerklę...
      MOKYTOJAS. Peilis... Peilis...
      MOKINĖ. Peilis... pečius... rankas, krūtis, klubus... peilis... peilis...
      MOKYTOJAS. Va taip... Dabar teisingai tariat...
      MOKINĖ. Peilis... krūtis... pilvą...
      MOKYTOJAS (pasikeitusiu balsu). Atsargiai... neišdaužkit lango... peilis žudo...
      MOKINĖ (vos girdimai). Taip, taip... peilis žudo?
      MOKYTOJAS (nužudo Mokinę plačiu teatrališku žestu). A-a-a! Va tau.

<....>
TARNAITĖ. Nesirūpinkit... Nors su prijuoste pridengtumėt, taip nešvankiai atrodo. Tuojau išnešim...
      MOKYTOJAS. Gerai, Mari, gerai. (Pridengia) Kad tik nepakliūtume su tais keturiasdešimčia karstų... Tik pagalvokit: keturiasdešimt karstų... Žmonės stebėsis... O jei paklaus, kas viduj?
      TARNAITE. Nekvaršinkit sau galvos. Pasakysim, kad tušti. O, be to, niekas nieko neklausinės. Žmonės pripratę.
      MOKYTOJAS. Bet vis dėlto...
      TARNAITĖ (išima raištį su kokiu nors ženklu, pavyzdžiui, nacistine svastika). Va, jeigu bijot, užsidėkit ir galėsite būti ramus. (Užriša raištį ant rankovės) Reikia būti diplomatu.
      MOKYTOJAS. Ačiū, brangioji Mari, dabar jau aš ramus... Gera jūs mergina, Mari... atsidavusi...
      TARNAITĖ. Gerai jau, gerai. Pirmyn, ponas mokytojau! Na kaip?
      MOKYTOJAS. Gerai, brangioji Mari! (Tarnaitė ir Mokytojas ima merginos lavoną už pečių ir už kojų ir eina į dešinę, durų link). Atsargiai, kad neužgautumėt.      Jie išeina. Scena kurį laiką tuščia. Kairėje, prie durų, pasigirsta skambutis      TARNAITĖ (už scenos). Einu, einu, tuojau.      Ji pasirodo scenoje, kaip ir pjesės pradžioje, eina prie durų. Skambutis suzirzia dar kartą      TARNAITĖ (tyliai). Ta irgi nebesitveria. (Garsiai) Kantrybės! (Prieina prie durų, atidaro) Laba diena, panele. Jūs būsite naujoji mokinė? Atėjote į pamoką? Mokytojas jūsų laukia. Einu, pasakysiu, kad atėjot. Jis tuojau pasirodys. Prašom į vidų, panele, prašom.      U ž d a n g a
    1950 metų birželis        Versta iš: Eugène Ionesco. THÉÂTRE Gallimard. Paris 1954